Žymūs žmonės

Kęstutis Fedirka

Kęstutis Fedirka – iš Akmenės rajono kilęs fotomenininkas, verslininkas, fotoalbumų „Neatrasta Lietuva“ idėjos autorius bei įgyvendintojas.

Garsus fotografas įkūrė projektą „Fotoskrydis“, ėmė iš paukščio skrydžio fotografuoti Lietuvos miestus ir talpinti nuotraukas internete. Sulaukęs teigiamųkomentarų jis gavo pasiūlymą išleisti pirmąją knygą. Dabar K. Fedirka jau yra išleidęs 16 knygų, kuriose ne vien Lietuva, bet ir Latvija, Airija, Barselona.

Regina Arbačiauskaitė

Regina Arbačiauskaitė – Lietuvių aktorė gimusi 1951 m. lapkričio 5 d. Šiauliuose.

Baigė Akmenės vidurinę mokyklą, 1973 m. baigė Lietuvos konservatoriją, 1973–1996 m. Lietuvos akademinio dramos teatro, o nuo 1996 m. Klaipėdos dramos teatro aktorė, taip pat Klaipėdos universitete dėsto vaidybos kursą studentams.

Aktorė išgarsėjo dar studijuodama, mokėsi V.Kernagio, V.Rumšo, V.Grigolio, I.Kilšauskaitės, A.Večerskio, S.Račkio kurse. Ji gaudavo pagrindinius vaidmenis režisierių H.Vancevičiaus, R.Tumino, I.Bučienės, A.Lapėno spektakliuose. Nuo studijų laikų filmavosi ir buvo pastebėta iškart nuo pirmo vaidmens – kabareto artistės Liusilės Raimondo Vabalo televizijos filme „Smokas ir Mažylis“. Iki pat šiol sukūrė apie 50 pagrindinių teatro, kino ir televizijos vaidmenų. Žymiausi iš jų: Kaminskienės vaidmuo kino filme „Riešutų duona“ (1978 m., rež. Arūnas Žebriūnas), Janinos vaidmuo televizijos filme „Giminės“ (1997 m., rež. Saulius Vosylius),  vaidmenys kino filmuose „Velnio nuotaka“, „Dievų miškas“, „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kt.

Stasys Juškus

Stasys Juškus – tapytojas, poetas, muzikantas, kompozitorius. (1936-04-29)

Laimingi žmonės, kuriems Dievas ar likimas nepašykštėjo talento. O dar kai talentų daug ir sodrių... Kaip kitaip pasakysi apie tapytoją, poetą, muzikantą, kompozitorių Stasį Juškų? Gimtojo Šventupių kaimo nuo epochos sukrėtimų neapsaugojo jį supantys miškai. Karas, perversmai, okupacijos išblaškė artimuosius – kas atsidūrė už jūrų marių, kas gūdžioje tremtyje. Žuvo tėvelis, anksti pasiligojo mama. Nuo mažų dienų reikėjo išmokti visų kaimo darbų. Tačiau traukė mokslas. Mokykloje išryškėjo ir įgimtas vaikino muzikalumas, tobula klausa. Tad baigęs Papilės vidurinėje mokykloje septynių klasių kursą, Stasys Juškus1952 m. įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, joje dėstytojo S. Jautako klasėje, mokėsi griežti violončele. Bet netenkino eilinio muzikanto darbas. Vilniuje kraštietis 1954 m. baigė chorvedžių kursus, grįžęs dirbo Akmenės rajono kultūros namų mišraus choro chormeisteriu, talkino garsiam jo vadovui A. Jasenauskui. Jų parengtas choras ypač puikiai pasireiškė 1955 m. Lietuvos dainų šventėje.

Paskui buvo treji privalomos karinės tarnybos metai. Nuosekliai tikslo siekiantis jaunuolis ir jų nepraleido tuščiai, betarnaudamas įstojo į Maskvos N. Krupskajos universiteto Dailės studiją. Dabar jau du talentai S. Juškaus gyvenime ėjo greta, studijas Maskvoje jis sėkmingai derino su choro dirigavimo studijomis Šiaulių muzikos technikume. Kadangi buvo apsigyvenęs Ignalinoje, nuo 1962 m. choro dirigavimo įgūdžius gilino Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, o 1963 m. baigė ir Vilniaus kultūros mokyklą. Vėliau choro dirigavimo studijas 1967–1971 m. tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vyr. dėstytojo kompozitoriaus A. Jurgučio klasėje.

Tarsi ilgų ir atkaklių mokymosi metų egzaminas buvo Stasio Juškaus 1963 m. Ignalinoje suburtas ir per trumpą laiką tobulai išugdytas gausus choras, tais pačiais metais respublikinėje apžiūroje užėmęs antrąją vietą.

Tais pačiais 1963 m. Stasys Juškus grįžo į gimtąjį Akmenės rajoną, su didele energija ėmėsi Naujoje Akmenėje steigti muzikos mokyklą ir buvo paskirtas jos direktoriumi. Nebuvo patalpų, pirmosios pamokos vyko cementininkų kultūros rūmuose, kuriuose S. Juškus perėmė vadovavimą jau anksčiau įkurtam mišriam chorui. Chorą naujasis dirigentas išplėtė iki aštuoniasdešimt asmenų, taip ištobulino jo dainavimo lygį, kad 1965 m. respublikinėje dainų šventėje, pajėgiausių chorų kategorijoje, cementininkų miesto kolektyvas pelnė laureato vardą. Ir Ignalinoje, ir Akmenėje Stasys Juškus buvo skiriamas rajoninių dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu, dirigavo ir šių švenčių organizavimo darbams.

Tačiau ir Akmenėje Stasiui Juškui netrukus tapo ankšta, jis jautė turįs pakankamai žinių, kad galėtų jomis dalytis su talentingu jaunimu. Nuo 1965 m. jis persikėlė į Vilnių, dėstė choro dirigavimo ir kitas disciplinas Vilniaus kultūros mokykloje, nuo 1967 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos konsultantu, nuo 1969 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos prorektorius administracijos reikalams; nuo 1971 m. dėstė Vilniaus pedagoginėje mokykloje, nuo 1973 iki 1990 m. – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Bet ar Stasys Juškus galėjo tenkintis vienu darbu? Tais metais jis buvo garsių to meto vyrų choro „Sakalas“ ir Vilniaus universiteto vyrų choro, Mokytojų namų mišraus choro chormeisteris, vadovavo Vilniaus įmonių vokaliniams kolektyvams.

Įtemptas ir varginantis darbas vienu metu keliose vietose neapmalšino ir kitų talentų. Vis pabusdavo meninės kūrybos šauksmas. S. Juškus išbandė jėgas ne tik tapyboje, bet ir pasigilino į metalo bei gintaro meninio apdirbimo subtilumus. Sėkmingi buvo bandymai kurti dainas, nesunkiai rimuojantis eiliuotus tekstus, Stasys Juškus pats ėmė kurti ir tekstus savo dainoms. Kai kurie tekstai taip ir liko neapvilkti melodijos rūbu, jie pateks į poezijos rinkinius. Šventupių kaimo sūnus yra sukūręs per du šimtus giesmių ir dainų chorams bei vokaliniams ansambliams, geriausias iš jų atrinko į 1995 m. išleistą rinktinę „Dainos Lietuvai“. 2001 m. išleista Stasio Juškaus poezijos knyga „Gimiau, kad mylėčiau“, o 2004 m. – jo paties paveikslais iliustruota poezijos knyga „Tylos šauksmas“.

Tuo pačiu metu vis garsiau Stasį Juškų ėmė šaukti tapyba, iki šiol jis yra nutapęs daugiau kaip 500 paveikslų, surengęs dešimtį savo tapybos parodų.

Tačiau Juškus nebūtų Juškum, jeigu tenkintųsi ramia kasdienybe, jeigu pats sau nesukurtų iššūkių. Subangavus ir galingai prasiveržus tautinio atgimimo sąjūdžiui ir atsiradus galimybių žmonių iniciatyvai, Stasiui Juškui kilo mintis suderinti meną su verslu. Sumanymams steigti privačią dailės galeriją viliojo, reikėjo tik rasti vietą. Kartą žvilgsnis užkliudė nedidelį XVIII a. pastatą prie Sereikiškių parko, pačioje sostinės širdyje, ties B. Radvilaitės ir Maironio gatvėmis. Apleistas pastatas buvo tapęs šiukšlių sandėliu, paaiškėjo, kad ir šeimininko neturintis. S. Juškus pamažu prikėlė garbingą storiją turintį pastatą r įsteigė pirmąją Vilniuje privačią dailės galeriją. Apibrėžė ir kryptį: nacionalinio profesionalaus lietuvių meno sklaida. Rimtai ir atsakingai pradėtas verslas netruko duoti rezultatų, čia kelius pramynė talentingiausi Lietuvos tapytojai, galerija yra surengusi per 170 autorinių parodų. Vadovavimą jai ilgainiui perėmė rinkodaros ir šiuolaikinės vadybos žinių turintis Stasio Juškaus sūnus Donatas.

Tačiau ir galerija buvo tik placdarmas tolesnei plėtrai. Nuo 2008 m. į tarptautinę meno rinką vis ryžtingiau žengia pirmoji Baltijos šalių meno vadybos kompanija „Art-Baltics“, prasidėjusi nuo Stasio Juškaus galerijos projektų. Šios kompanijos konsultantės darbą su veikla tėvo įsteigtoje galerijoje derina Stasio Juškaus dukra Violeta. Apie naujus užmojų mastus byloja jau tai, kad naujosios kompanijos surengtai retrospektyvinei pasaulinio garso tapytojo Moše Rozentalio darbų parodai eksponatus skolino ir Izraelio, ir žymiausi Lietuvos muziejai bei kolekcininkai, o brangiausio joje eksponuoto paveikslo vertė siekė pusę milijonų litų.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

Vytautas Almanis

Vytautas Almanis – miškininkas, rašytojas, keliautojas.

Gimė 1936 m. rugpjūčio 8 d. Viešučiuose, Akmenės rajone – prozininkas. 1961–1970 m. gyveno Altajuje, ten baigė Bijansko miškų technikumą, buvo girininku įvairiuose Altajaus ir Lietuvos miškų ūkiuose, nuo 1988 m. dirbo Kamanų valstybiniame rezervate.
Išleido publicistines knygas: „Baltųjų vandenų šalyje“ (1973), „Per Ulkero žvaigždyną“ (1979). Nuotykių romanus: „Audra susitelkė Korgone“ (1981), „Toli ir arti“ (1985), „Už kalnų namai“ (1992). Savo kūrybą spausdino rajoniniame laikraštyje „Vienybė“, laikraštyje „Žalioji Lietuva“, žurnaluose „Metai“, „Miškai“.

2008 metais Angelo skulptūrėlės konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatas.

Elena Adomaitienė

Elena Adomaitienė – tapytoja.

Gimė 1930 01 06 Vervedžių k. (Akmenės r.). Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1983 m. Sukurta per 100 darbų. Parodos: 55 rajoninės ir regioninės bei šalies tautodailės parodos; 20 autorinių parodų.
Elenos Adomaitienės paveikslai visada yra pastebimi, patraukia žiūrovus, susilaukia palankaus įvertinimo. Svarus ir jos apdovanojimų sąrašas: Respublikinės dainų šventės laureatė (1985 m.); Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medalis (1987 m.); LTSR meno saviveiklos žymūnės vardas (1989 m.); Pauliaus Galaunės premija (1992 m.); Respublikinė Adomo Varno premija (1992 m.); Respublikinė Adomo Varno premija (antroji) (1996 m.); Kultūros ministerijos Valstybinė stipendija (2003 m.); 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Steponas Adomavičius

Steponas Adomavičius – 1939 m. sausio 5 d. Telšių r. Kalnėnų k. gimęs, nuo 1979 m. Papilėje gyvenantis medžio drožėjas, keliautojas, gamtininkas ir geografas, buvęs mokytojas, iškili asmenybė iki šiol atsidavusi Papilės krašto istorijai bei archeologijai.

S. Adomavičius garsus Papilės gyventojas, visuomeniškumu, draugiškumu, savo žiniomis apie gyvenusius žymius žmones, istorinius įvykius bei geografines subtilybes praturtinantis Akmenės kraštą. Buvęs S. Daukanto vidurinės mokyklos mokytojas nepailstantis aplinkos gražintojas, gamtos mylėtojas – nėra kampelio Akmenės rajone, kurio S. Adomavičius nepažinotų ir apie kurį negalėtų su malonumu papasakoti apsilankiusiems svečiams.

Leopoldas Petravičius

Leopoldas Petravičius (1927–1997 m.) – inžinierius, visuomenės veikėjas.

Leopoldas Petravičius 1951 m. baigė Kauno politechnikos institutą, paskirtas į tebestatomą Akmenės cemento gamyklą, kur dirbo meistru, cecho viršininku. Nuo 1958 iki 1962 metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, o 1962–1991 m. – įvairiai vadintos gamyklos (dabar AB „Akmenės cementas“) direktorius.

Užpatentavo šešis išradimus, 1984–1988 m. buvo TSRS aukščiausiosios tarybos deputatas, daug nuveikė statant ir plečiant cemento įmonę bei Naujosios Akmenės miestą, ugdant jo komunalinį ūkį. 1998 m. Leopoldo Petravičiaus vardu pavadinta centrinė Naujosios Akmenės aikštė. Už ypatingus nuopelnus Akmenės rajonui Leopoldui Petravičiui, ilgamečiam cemento gamyklos „Akmenės cementas“ vadovui (po mirties) suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas.
 

Šaltiniai: https://akez.lt/petravicius-leopoldas/;http://www.akmene.lt/go.php/Garb%C4%97s%20pilie%C4%8Diai606

Edita Pučinskaitė

Edita Pučinskaitė – Lietuvos dviratininkė.

Editai Pučinskaitei nuo 1999 m. suteiktas Akmenės rajono savivaldybės Garbės pilietės vardas. Pasaulio dviračių sporto karaliene tituluojama Edita į sporto viršukalnę išsiveržė 1998 m., tapdama dviračių sporto lenktynių „Tour de France“ nugalėtoja. 1999 m. ji buvo išrinkta geriausia Lietuvos sportininke.
Edita Pučinskaitė gimė 1975 m. Naujojoje Akmenėje. Rajono Garbės pilietė Edita Pučinskaitė 2001 m. ištekėjo už italo Roberto Rosi, šeima augina du sūnus – Tomą ir Luką. Edita Pučinskaitė per savo karjerą iškovojo apie 100 pergalių. Ji atstovavo Lietuvai Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse.

Didžiausios pergalės:

  • 1993 m. G. P. Pattensen (Vokietija) 1 vieta;
  • 1994 m. Etoile Vosgienne (Prancūzija) 1 vieta;
  • 1995 m. Pasaulio čempionatas (Kolumbija) 3 vieta;
  • 1996 m. Grand prix Presov (Slovakija) 1 vieta;
  • 1997 m. Women’s Liberty Classic (JAV) 1 vieta;
  • 1998 m. Tour de France (Prancūzija) 1 vieta;
  • 1999 m. Tour de France (Prancūzija) 3 vieta;
  • 1999 m. Pasaulio čempionatas (Italija) 1, 3 vietos;
  • 2000 m. Tour de France (Prancūzija) 2 vieta;
  • 2000 m. Giro dell’Alto Adige (Italija) 1 vieta;
  • 2001 m. Pasaulio čempionatas (Portugalija) 2 vieta;
  • 2002 m. Emakumeen Bira (Ispanija) 1 vieta;
  • 2003 m. Lietuvos čempionatas 1 vieta;
  • 2004 m. Prova Coppa del Mondo G. P. Plouay (Prancūzija) 1 vieta;
  • 2005 m. G. P. Berna (Šveicarija) 1 vieta;
  • 2006 m. Giro d’Italia (Italija) 1 vieta;
  • Giro d’Italia (Italija) 1 vieta.https://lt.wikipedia.org/wiki/Edita_Pu%C4%8Dinskait%C4%97

http://www.avienybe.lt/rajono-garbes-pilieciai-edita-pucinskaite/

Jonas Gintauskas

Jonas Gintauskas (1937–2016 m.) – muzikos pedagogas, meninių instrumentinių kolektyvų vadovas ir dirigentas.

Joną Gintauską visi pagarbiai vadino Maestro. Jo gyvenimas su muzika susietas nuo 1959 m., nuo 1965 m. – Naujosios Akmenės kultūros rūmų meno vadovas, 1992–1997 m. – direktorius, nuo 2004 m., iki išeinant į užtarnautą poilsį, Kultūros centro specialistas. Jo vadovaujamų meno kolektyvų koncertų klausėsi Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, „Akmenos“ kapelos koncertą transliavo Maskvos televizija. Jonas Gintauskas su meno kolektyvais dalyvavo beveik visose šalies dainų šventėse. Maestro buvo mūsų krašto tradicinės šventės „Akmenės smuikelis“ (anksčiau –„Žemaitiškas smukelis“) iniciatorius ir organizatorius.
Daugiau kaip 40 metų šiose šventėse Jonas Gintauskas dalyvavo su meno kolektyvais, dirigavo. Kultūros žmonių bendruomenėje jis ne kartą yra paatviravęs, kad yra laimingas savo pasirinkimu. Tai tęsėsi visą gyvenimą. 2005 m. rugsėjo 23 d. Savivaldybės taryba suteikė Jonui Gintauskui rajono Garbės piliečio vardą. Dokumentus pasirašė tuometinis meras Anicetas Lupeika. Gyvenimo saulėlydį Jonas Gintauskas sutiko Šiauliuose. Čia 2016 m. balandžio 4 d. nutrūko jo kelias žemėje. Žmonių prisiminimuose liko Jono Gintausko asmenybės ir talento šviesa.

Šaltiniai: http://www.avienybe.lt/rajono-garbes-pilieciai-jonas-gintauskas/

Jonas Antanavičius

Jonas Antanavičius (operos solistas) – gimė 1934 m. balandžio 15 d. Akmenėje –  palaidotas 2015 m. kovo 30 d. Kaune. Dainininkas, tenoras J. Antanavičius įvairiuose Lietuvos ir užsienio šalių teatruose paruošė ir atliko 25 partijas operose, sukūrė beveik keturias dešimtis vaidmenų operetėse ir miuzikluose, dainavo daugiau nei 4 tūkstančius spektaklių.

Jo kūrybinė veikla neapsiribojo tik Lietuvos teatrais, atliekamos tenorinės partijos skambėjo Minsko, Talino, Odesos, Rygos, Maskvos operų teatrų scenose, solistas su gastrolių spektakliais ir įvairiomis koncertinėmis programomis viešėjo daugelyje Europos šalių. 1970-2014 m. J. Antanavičius dirbo Kauno valstybinio choro vokalo pedagogu, nuosekliai ir kantriai perduodamas savo įlgametę vokalinę patirtį. 1980 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelnusio artisto vardas, o 2014 m. apdovanotas II laipsnio Santakos garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui.

Vidas Morkūnas

Vidas Morkūnas – prozininkas, poetas, vertėjas.

Autobiografija

Gimiau 1962. 07. 11 Naujojoje Akmenėje (de jure,de facto – Klaipėdoje). Tėvai daugelį metų darbavosi cemento gamykloje. Šeimoje augome su septyneriais metais vyresniu broliu Algirdu.

Naujojoje Akmenėje prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Čia 1980 m. baigiau III-ą vidurinę mokyklą (dab. Ramučių gimnazija).
Vaikystėje lankiau Naujojoje Akmenėje žinomų dailininkų, kultūros puoselėtojų Milevičių dailės studiją. Vis dėlto nuo mažens svajojau būti ne dailininku, kosmonautu ar gydytoju, o rašytoju arba aktoriumi. Taigi, svajonė galų gale išsipildė, šiuo požiūriu galiu save laikyti laimingu žmogumi. Skaityti išmokau labai anksti, dar prieš mokyklą. Už tai iki šiol esu dėkingas kaimynystėje gyvenusiai mokytojai lituanistei. Jei gerai prisimenu, ji mane paskatino ir rašyti. Pirmieji bandymai – dar pradinėje mokykloje. Pradėjau „detektyviniais romanais“. Vėliau rašydavau mėgstamų vaikiškų knygų tęsinius. Jaunystėje vaidinau Naujosios Akmenės Liaudies teatre, kuriam tuo metu vadovavo legendinė režisierė St. Niūniavaitė.

Baigdamas mokyklą, vos nepasukau į biologiją. Čia pasireiškė mano dėdės, žymaus gamtosaugininko, biologijos mokytojo, V. Adamkaus premijos laureato Benedikto Gaižausko įtaka. Esu netgi dalyvavęs su Botanikos instituto mokslininkais botaninėse ekspedicijose. Vis dėlto, baigęs vidurinę, įstojau į tuometės Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultetą studijuoti lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros. Studijas nutraukiau, baigęs 2,5 kurso, nes potraukio pedagoginiam darbui nejaučiau.

1986 m. persikėliau į Vilnių, čia sukūriau šeimą. 1992 m. Muzikos Akademijoje baigiau Aukštuosius kino scenaristų kursus (S. Šaltenio studija). Yra tekę filmuotis kine (be kitų režisierių – A.Grikevičiaus ir Š. Barto filmuose). Su bendrakursiu Dž. Juodkaziu sukūrėme du trumpo metražo filmus: „Civilis“, „Parko istorijos“.

Akademiniame dramos (dab. Nacionalinis) teatre esu dirbęs tokių mūsų režisūros korifėjų kaip J. Vaitkus ir O. Koršunovas asistentu. Dirbta įvairių darbų, tačiau tik rašymą visada laikiau ir tebelaikau savo profesija.

Rašau prozą ir poeziją. Kūryba spausdinta visuose pagrindiniuose Lietuvos kultūriniuose leidiniuose – „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, almanache „Veidai“ ir kt., taip pat „Vienybėje“, „Klaipėdoje“. Visas tris iki šiol išėjusias mano knygas išleido Rašytojų sąjungos leidykla: apsakymų rinkinį „Manekeno gimtadienis“ (2001 m.), apsakymų rinkinį „Reportažas iš kiaušinio“ (2012 m.), poezijos rinkinį „Nekropolių šviesos“ (2015 m.). Už kūrybą esu gavęs literatūrinių premijų: A. Vaičiulaičio (2010 m.), J. Kunčino (2014 m.), St. Niūniavaitės (2017 m.) ir kt.

Savarankiškai išmokęs anglų ir lenkų kalbas, pagilinęs mokykloje bei studijuojant įgytas rusų ir vokiečių kalbų žinias, nuo 2002 m. iš minėtų kalbų profesionaliai verčiu daugiausiai grožinę literatūrą. Esu išvertęs arti 50 knygų, svarbiausi vertimai: iš anglų kalbos – T. Obreht „Tigro žmona“, V. Ratner „Banjano šešėly“, iš rusų kalbos – A. ir B. Strugackių „Gyvenama sala“, iš lenkų kalbos – A. Sapkowskio saga „Raganius“, S. Lemo „Žlugimas“, Z. Kruczynskio „Dažai ar kraujas“. Kaip vertėjas bendradarbiauju su leidyklomis „Baltos lankos“, „Briedis“, „Alma litera“ ir kt.

Nuo 2004 m. esu Lietuvos Rašytojų sąjungos ir Lietuvos Literatūros Vertėjų sąjungos narys, nuo 2006 m. turiu Meno kūrėjo statusą. Ir kaip rašytojas, ir kaip vertėjas dalyvauju įvairiuose kūrybiniuose projektuose, renginiuose, skaitymuose.

Ne vien profesija žmogus gyvas, reikia ir hobio, laisvalaikio. Aš savąjį skiriu menams – daug skaitau, dažnai klausausi muzikos (roko, džiazo, bliuzo), lankausi parodose, teatre, žiūriu filmus. Be to, esu oficialus Londono futbolo klubo „Arsenal“ narys.

Mano žmona Anita Kapočiūtė – taip pat rašytoja, vertėja. Užauginome dvi dukras ir sūnų.
Nuotr. aut. Regimantas Tamošaitis

Adomas Rovas

Adomas Rovas – 1924 m. gruodžio 24 d. Mergeluičių k., Akmenės rajone gimęs žymus chorvedys, tenoras ir muzikos mokytojas, jau nuo mažų dienų pasižymėjęs muzikiniais gabumais: mokėsi Kruopių pradžios mokykloje, Žagarės progimnazijoje, Šiaulių mokytojų seminarijoje, o 1953–1957 m. solinio dainavimo – Šiaulių muzikos mokykloje, kur įgijo choro artisto ir solisto kvalifikaciją.

A. Rovas dirbo Akmenės progimnazijos muzikos ir dainavimo mokytoju, vėliau vadovavo Papilės S. Daukanto vidurinės mokyklos vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorui bei vokaliniams ansambliams, ruošė mišriųjų bei vaikų chorų pasirodymus respublikinėms dainų šventėms, mokė skudučių ansamblį bei pučiamųjų orkestrą. Taip pat vadovavo Papilės kultūros namų moterų ir mišriajam chorui, Akmenės statybinių medžiagų kombinato chorui ir Papilės kultūros namų pučiamųjų orkestrui, šie kolektyvai nuolat dalyvaudavo ir sulaukdavo pasisekimo rajoninėse dainų šventėse ir koncertuose. Nuo 1987 m. A. Rovas ilgai buvo Papilės kultūros namų direktorius, dainavo Respublikiniame mokytojų chore ir Akmenės rajono choruose, o Akmenėje statytoje M. Petrausko operoje „Birutė" atliko pagrindinį tenoro vaidmenį, buvo Akmenės rajono dainų švenčių organizatorius ir dirigentas. 1993 m. spalio 8 d. palaidotas Papilėje.

Ankstesnis 1 2 3 ... 5 Sekantis
Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejus
 
Įmonės kodas 300629754
K. Kasakausko g. 17, LT-85367 Akmenė
Tel. (8 425) 55 075
El. paštas akmenesmuziejus@gmail.com
www.akmenesmuziejus.lt
X