Žymūs žmonės

Mykolas Kaveckis

Mykolas Kaveckis (geologas) – gimė 1889 m. gegužės 20 d. Orenburge – palaidotas 1969 m. vasario 28 d. Kaune – žymus hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos, mineralinių žaliavų tyrimų Lietuvoje pagrindėjas, profesorius.

Šalia mokslinių darbų M. Kaveckis dėstė geologines disciplinas, vadovavo disertacijoms, atliko Lietuvos inžinerinį geologinį rajonavimą. Dalyvavo sudarant Lietuvos naudingų iškasenų kadastrą. M. Kaveckis – hidrogeologinių ir hidrocheminių tyrimų Lietuvoje pradininkas. 1922 m. Kaune atidarius Lietuvos universitetą ir jame įsteigus Geologijos katedrą, kartu su kitais geologais M. Kaveckis ėmėsi kruopščiai tyrinėti Papilės atodangas, o 1926 m. geologinės ekspedicijos metu Papilėje Ventos atodangose rinko juros fosilijas. Jas, profesorius minėjo ir rašydamas apie Lietuvos geologinį pagrindą ir geologinio žemėlapio sudarymą. Už šį darbą jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis.

Marija Budrienė

Marija Budrienė – Papilės vardą garsinanti tautodailininkė audėja gimė 1924 m. lapkričio 12 d. Pakepštėnuose, Raudėnų valsčiuje.

Jau nuo 13 metų išmoko austi: ūkininkai, pas kuriuos Marija tarnavo, jos į laukų darbus nesiųsdavo, palikdavo namie prie audimo staklių. Nuo 1951 m. M. Budrienė apsigyveno Papilėje. Nuo 1979 m. tapo tautodailininkų sąjungos nare, parodose Lietuvos didžiuosiuose miestuose dalyvaudavo su raštuotomis vilnos, lino, mišrių siūlų lovatiesėmis, rankšluosčiais. Audėja savo darbams raštus kurdavo pati – šie išsiskirdavo tautiškais motyvais, lietuviškais simboliais ir ornamentais. Liaudies menininkės darbai įvertinti menotyrininkų, taip pat pasklidę po Papilės apylinkes savo grožiu puošia ne vienų namų buitį.

Juozas Dalinkevičius

Juozas Dalinkevičius (1893–1980 m.) – moderniosios geologijos pradininkas profesorius.

Moderniosios geologijos pradininkas profesorius Juozas Dalinkevičius – labai turininga ir spalvinga Lietuvos mokslo asmenybė. Labai nusipelnęs Lietuvai ir ypač Akmenės kraštui geologas, tyrinėjęs kambro, ordoviko ir silūro uolienų paplitimą Lietuvoje, pateikęs pirmą Lietuvos kvartero stratigrafinę schemą. 1947 m. Juozas Dalinkevičius parašė darbą apie mineralinių resursų reikšmę pramonės plėtotei, analizavo mineralinių žaliavų pasiskirstymą geologiniame pjūvyje, jų slūgsojimo sąlygas, tektoniką, atsargas, panaudojimą. 1926 m. sudarė Lietuvos geologinį žemėlapį. Akademikas Juozas Dalinkevičius tyrinėjo Lietuvos ir gretimų kraštų devono stratigrafiją. Išanalizavo Lietuvos permo atodangų ir gręžinių pjūvius, apibūdino faunos liekanas, sudarė Baltijos sineklizės permo uolienų paplitimo žemėlapį. Šeštame dešimtmetyje nagrinėjo Lietuvos ir viso Pietų Pabaltijo reljefą, geologinę sandarą, tektoninę ir paleogeografinę raidą. Daug pastangų skyrė Lietuvos geologijos muziejaus kūrimui. Būtent jo geologinių tyrimų dėka prasidėjo cemento pramonės vystymas Naujojoje Akmenėje. Juozo Dalinkevičiaus vardu pavadinta premija, teikiama įvertinant Lietuvos geologų darbus.

Faktai apie Juozą Dalinkevičių:

Daug pasako jau faktas, kad mokydamasis Gardino gimnazijoje ne juokais susidomėjo astronomija, stebėjo Marso opoziciją, tapo Prancūzijos astronomų draugijos nariu, o už Neptūno ir Merkurijaus stebėjimus šešiolikmetis nusipelnė draugijos įkūrėjo žymaus astronomo Kamilio Flamariono (Flammarion) pasirašyto diplomo. Kelias aiškus – astronomijos studijos. Bet vienas dalykas per teleskopą stebėti dangaus šviesulius ir kitas – kalti matematines formules ir rutininius dalykus, be kurių astronomu netapsi. Astronomijos studijomis Peterburgo universitete pirmakursis greit nusivylė, tad įstojo į Peterburgo kalnų institutą, kuriame studijuodamas J. Dalinkevičius pasižymėjo dideliais gabumais, įgijo geologijos ir kalnų inžinieriaus specialybę. Šis netradicinis kelias į mokslus vėliau žadins mokslo populiarintojų vaizduotę, tad J. Dalinkevičius taps ne vieno žurnalistinio rašinio herojumi. Kurgi ne – senovės graikų mūzos Uranijos globojamą astronomiją iškeitė į požeminį pasaulį, už kurį romėnų mitologijoje buvo atsakinga sutuoktinių dievų pora – Mantas ir Manija. Teleskopą iškeisti į geologo plaktuką – tam reikėjo būti mažų mažiausia Dalinkevičiumi. Tiesa, Peterburgo kalnų institute, kuriame po studijų buvo paliktas gabus absolventas, jo vardas ir pavardė rusų kalba skambėjo taip – Iosif Adamovič Dalinkevič. J. Dalinkevičius taip pat puikiai išmanė markšeiderystės* mokslą, žinojo Žemės gelmių geologinių sluoksnių susidarymo ir slūgsojimo dėsningumus, tai vadindamas „sluoksnių logika“. Todėl ir jo devizas buvo „stratum logo“.

* Markšeiderija – kasybos sritis, kuri naudingųjų iškasenų žvalgybos ir eksploatacijos, kasybos įmonių, kitų statinių bei įrenginių statybos techniniams uždaviniams spręsti naudoja žemės paviršiaus ir kasinių geometrinius matavimus.

Šaltiniai: http://www.ventosparkas.lt/24390/virsutinis/renginiai.html?read=15599;

http://mokslolietuva.lt/numeriu-archyvas/2013/Mokslo_Lietuva_2013_11.pdf

Kalikstas Kasakauskas

Kalikstas Kasakauskas (1792–1886 m.) – kunigas, kalbininkas.

Kalikstas Kasakauskas baigė dvasinę seminariją, studijavo Vilniaus universitete, teologijos daktaras. Klebonas Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, ilgiausiai (1836–1886 m.) – Akmenėje. Prelatas 1832 m. lenkų kalba parašė lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“, kurioje bendrino aukštaičių ir žemaičių tarmes. Vykdydamas vyskupo M. Valančiaus reikalavimus, senatvėje išleido blaivybę propaguojančių knygelių. Akmenėje pergyveno 1863 m. sukilimą, buvo priverstas paskelbti sukilėlių manifestą, bet dėl senyvo amžiaus nerepresuotas.

Kalikstas Kasakauskas – Akmenėje:

Kalikstas Kasakauskas gimė netoli Šilalės, Didkiemyje, 1972 m. Į tais pačiais metais Magdeburgo miesto teises gavusią Akmenę, o po aštuonerių metų iki gyvos galvos atiduotą valdyti rusų generolo Fitinhofo žmonai, Kalikstas Kasakauskas, 46-erių metų prelatas, atvažiavo 1838 m. pavasarį klebonauti ir pasiliko visam laikui: palaidotas senosiose kapinėse. Gerai, kad kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, 1911 m. atvykęs trejų metų tarnystei į Laižuvą, dairėsi po apylinkes ieškodamas kultūros ženklų. Be abejonės, jis ne kartą lankėsi Akmenėje: matė statomą ir šventinamą dabartinę bažnyčią, surado primirštą Kaliksto Kasakausko kapą, L. Dambrausko rūpesčiu girnapuse paženklintą. Gal ta pati girnapusė vėliau įmūryta į 1929 m. bažnyčią apjuosusį zomatą? Juk nebūtų numetę bet kur akmens nuo kunigo kapo. Tai tik spėjimas, nors taip ir galėjo būti. Dabar jau kitas antkapinis paminklas (autorius Kazys Švažas) pastatytas tarybiniais metais, jo įrašas ,,Lietuvių kalbos gramatikos autorius Kalikstas Kosakauskas 1792–1866“ Ignaco Žeberskio rūpesčiu papildytas skiemeniu ,,kun.“ (kunigas), saulutė – Dievo mūka. Likęs namelis už špitolės, kuriame yra gyvenęs Kalikstas Kasakauskas. Stogas nuožulniais kraštais kaip ir dauguma to laiko trobų Žemaitijoje.

Apie Kalikstą Kasakauską visai nemažai užrašyta. Pirmiausia paties: 1832 m. išleista lenkiškai parašyta lietuvių kalbos gramatika ,,Kalbrėda liežuvio žemaitiško“. Pats Kalikstas Kasakauskas nurodo keturias pagrindines kalbos sunykimo priežastis: kryžiuočiai atkakliai bandė pavergti kraštą, dvasiškiai nemokėjo lietuvių kalbos, Lietuvos kunigaikščiai, norėdami įtikti gudams, pasisavino jų kalbą, ponai unijoj su Lenkija mažiau besirūpino savąja kalba. Ir vis dėlto kalba nežuvo, nes nepritrūko tikrųjų kalbos gerbėjų. Autorius su pagarba prisimena Mikalojų Daukšą, Juozapą Giedraitį, Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių ir pateikia bendras žemaičių ir aukštaičių tarmių normas. Bendros normos lyg su patarimu turėti bendrinę kalbą ir ja kurti tekstus. Tai lyg kalbininko rekomendacija – kalbėti tarmiškai, o rašyti bendrine kalba. Svarbią knygą 2001 m. parašė Giedrius Subačius ,,Kalikstas Kasakauskis: lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra“. Šio mokslinio darbo pavadinimas nusako esminį kalbininko K. Kasakausko siekį kurti bendrinę rašomąją kalbą.

Išsamiau apie Kaliksto Kasakausko asmenybę:

Kalikstas Kasakauskas – jautrios sielos žmogus buvo prieštaringa asmenybė: romantiškų polėkių universiteto studentas ir proziškas, nekalbus provincijos klebonas, rūpestingas giminaičiams, bet ne visų parapijiečių suprastas. Veiksmų prieštaringumas ar išmintinga diplomatija, kad daugiau prasmingų darbų nuveiktum. Juk lankydamasis gimtajame Didkiemyje, pranašiškai kalbėdavęs, kad ,,lietuviai su žemaičiais dar atgausią savo karalystę“. Brandaus keturiasdešimtmečio drąsa to tikėtis XIX amžiaus priklausomybėje, juolab po 1831 m. sukilimo numalšinimo, kai įsitvirtino svarbiausias politikos principas, ,,ko negali kontroliuoti, tą reikia uždrausti“.

Valerija Lėgaudienė

Valerija Lėgaudienė – buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o dabar senjorė, rašo poeziją ir prozą.

„Juk jei nebūtų žodžio meno, kuo remiasi eilėraščiai, tai nebūtų ir prozos“ – rašė V.Lėgaudienė.
Literatei Valerijai Lėgaudienei už novelę „Paskutinis arklys“ paskirta JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ literatūrinio konkurso pirmoji premija.
2006m. poetei V.Lėgaudienei įteikta Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinė premija.

Telesforas Šiurkus

Telesforas Šiurkus – chirurgas, profesorius.

Telesforas Šiurkus gimė 1908 m. lapkričio 28 d. Gulbinų kaime Akmenės valsčiuje  Mažeikių apskrityje vidutinių ūkininkų Onos ir Jono  Šiurkų šeimoje. Buvo vyriausias  šeimoje, kurioje vėliau, be Telesforo, augo dar keturi broliai ir sesuo. Mokėsi Akmenės mokykloje, 1926 m. baigė Viekšnių progimnaziją, berniukų gimnaziją, Šiauliuose,1929 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos skyrių . 1929–1936 m. studijavo mediciną Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, baigė Karo mokyklą.
 Po studijų buvo siūloma likti dirbti universitete, bet netrukus pasirinko ir pradėjo praktinį darbą Kauno ligonių kasų poliklinikoje (dab. Centro poliklinika). Dirbo gydytoju vidaus ligų klinikoje, 1937 m. ėmėsi chirurgo darbo. Stažavosi Vienoje prof. G. Berio (Boehler) traumatologijos klinikoje. Prof. Mykolas Biržiška siūlė jaunam gydytojui dirbti Viekšniuose jo pastatytuose ir savivaldybei padovanotuose Sveikatos namuose, bet prof. Vlado Kuzmos kvietimu jis liko dirbti Hospitalinės chirurgijos klinikoje. Vokiečių okupacijos metais kartu su prof. V. Kuzma pašalintas iš universiteto, nuo 1942 m. dirbo Kauno 3-ojoje poliklinikoje.

1944 m. išrenkamas VDU Bendrosios chirurgijos katedros vedėju, po pusmečio – docentu. Pokario metais labai trūko gydytojų, todėl vienu metu teko eiti ketverias pareigas – Raudonojo kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjo, ligoninės direktoriaus, 1945–1946 m. Medicinos mokyklos direktoriaus ir 1945–1951 m. Bendrosios chirurgijos katedros vedėjo. Kelis metus dirbo Kauno srities, o sritis panaikinus – Kauno miesto vyriausiuoju chirurgu (1950–1956 m.).  Norėdamas atsidėti mokslui 1956 m. atsisakė abiejų direktoriaus pareigų, liko tik KMI Bendrosios chirurgijos katedros vedėju.

1949 m.  Vilniaus universitete apsigynė medicinos mokslų kandidato disertaciją. 1950 m. vienas pirmųjų šalyje pradėjo daryti tarakoplastines operacijas džiova sergantiems ligoniams, kasmet padarė po 280–300 operacijų. Jo iniciatyva Kauno medikai  pradėjo leisti mokslinius darbus. Tokių darbų profesorius parašė apie 120. 1956 m. parašė ir pirmąjį originalų lietuvišką vadovėlį „Bendroji chirurgija“, kuriuo studentai naudojasi iki šiol. Parašė kelias knygas ir monografijas. Daug prisidėjo prie lietuviškosios chirurgijos terminijos kūrimo. Nuo 1969 m. profesorius.

 Mirė 1974 m. lapkričio 5 d. Kaune. Nusipelnęs  Lietuvos chirurgas, profesorius palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Pranas Brazdžius

Pranas Brazdžius (1895–1980) –keramikos pedagogas.

Pranas Brazdžius gimė1895 m. Lopiniuose, Subačiaus valsčiuje. 1912–1917 m. mokėsi N. Gogolio taikomosios dailės mokykloje Myrhorode (Ukraina), vienerius metus lankė pedagoginius kursus. Nuo 1918 metų grįžęs į Lietuvą dėstė dailę 1919-1920 m. Kalvarijos, 1920-1922 m. Marijampolės gimnazijose. Nuo 1922-10-01 iki 1927-05-15 mokytojavo Viekšniuose, čia įkūrė keramikos dirbtuves, po to išvyko mokytis į Čekoslovakiją, nors įstatymiškai Viekšnių mokyklai jis priskirtas iki 1928-08-01. 1931-1940 m. dirbo Kauno meno mokykloje, 1931-1934 m. vadovavo Keramikos studijai, vėliau dėstė. 1935-1940 m. dar ir mokytojavo Kauno I amatų mokykloje. Ketvirtajame dešimtmetyje vadovavo žemės ūkio rūmų organizuotiems keramikų vasaros kursams.
Nuo trečiojo dešimtmečio dalyvavo dailės parodose. Sukūrė buitinių ir dekoratyvinių indų (servizai, vazos, lėkštės), daugiausia animalistinės tematikos lipdytosios ir presuotosios skulptūrinės keramikos („Erelis“, „Lapė“, „Vilkas“ 1928-1935 m.). Indai puošti lipdytu arba raižytu ornamentu, įvairiaspalvėmis glazūromis. Pirmasis lietuvių keramikoje įdiegė redukcinę glazūrą.
Mažeikių gimnazijoje dirbo nuo 1928-09-01 iki 1931-08-01. Mokykloje dėstė piešimą, dailyraštį, darbelius. Buvo renkamas ūkio komiteto nariu, 1930-1931 .m. knygininkas. Dirbo ir Mažeikių žydų vidurinėje mokykloje, po Antrojo pasaulinio karo paskutiniuosius gyvenimo metus gyveno   Akmenėje,  dirbo Akmenės mokykloje. Mirė Akmenėje 1980 metais, palaidotas Akmenės kapinėse.

Ona ir Augustina Rušinaitės

Ona (1920-1998) ir Augustina (1922-2007) Rušinaitės – seserys mokytojos, gimusios, gyvenusios ir palaidotos Akmenėje. Dėstė chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir daugelį kt. disciplinų.

Daugelio auklėtinių prisimenamos kaip šviesios ir iškilios asmenybės, sukaupusios ir palikusios žinių apie Akmenės miestą ir jo raidą. Ona Rušinaitė rašė eilėraščius, yra išvertusi poezijos iš užsienio kalbų.

Romualdas Lukinskas

Romualdas Lukinskas (1911–1964) – prozininkas.
Gimė 1911 m. liepos 16 d. Akmenėje.

1926-1928 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Kaune baigęs kooperatininkų kursus, nuo 1923 m. dirbo kooperacijosįstaigose. 1946-1950 m. buvo Klaipėdos laikraščio“Raudonasis švyturys“ nuo 1953 m. – „Tarybų Lietuvos“, „Kauno tiesos“, „Tiesos“, „Švyturio“,„Šluotos“ redakcijų darbuotojas. 1956 m. išleido apybraižų knygutes „Pirmieji metai“ ir „Savosios žemės šeimininkės“, apsakymų ir apysakų knygą „Mano draugai“ (1958), „Gamtos klaida“ (1964). Rankraščiuose liko romanas iš kooperatininkų gyvenimo –„Keliu iš Rodčelio“, rašytas 1937-1942m.
Kūryboje vyrauja lietuvių kolektyvizacijos, pokario kovų temos. Jai būdinga ideologinis schematiškumas,stilius – apybraižiškas.
 Apie jo atsiradimą uostamiestyje ir darbo pradžią „Raudonojo švyturio“ redakcijoje 1946 m. savo prisiminimuose tuometinis laikraščio redaktorius J. Chlivickas rašė: „Kažkas pranešė, kad Kretingoje kooperacijos sistemoje dirba gabus literatas, patyręs spaudos darbuotojas. Ilgai nelaukęs nuvykau į Kretingą… Susėdę prie taurelės kalbėjomės… Aptarėme būsimo „Raudonojo švyturio“ priedo „Literatūrinis pajūris“ leidimo galimybės, ir aš, nieko nelaukdamas, pasiūliau R. Lukinskui redakcijoje žemės ūkio skyriaus vedėjo vietą. R. Lukinsko veidas nušvito… Klaipėdos mieste ir laikraščio redakcijoje R. Lukinskas pasijuto tartum žuvis vandenyje ir greitai tapo ašimi, apie kurią sukosi visas „Raudonojo švyturio“ gyvenimas… Jis aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje, rašė apybraižas, apsakymus“ (Pergalė, 1981, nr.7, p. 182–183). Kaip klaipėdiečių atstovas 1948 m. rudenį R. Lukinskas dalyvavo Vilniuje vykusiame pirmajame respublikiniame jaunųjų rašytojų pasitarime, pasakė kalbą. Klaipėdoje R. Lukinskas dirbo iki 1949 m. pabaigos.
Mirė 1964 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje.

Lina Murinienė

Lina Murinienė – filologijos mokslų daktarė.

1990 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą (nuo 1997 m. – Šiaulių universitetas). 2000 m. Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Akmenės šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija“. Docentė nuo 2012 m.
Nuo 2017 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Retorikos katedros vedėja.
Dirbo Lietuvos edukologijos universitete (2007–2017), buvo Lietuvių kalbos katedros, vėliau Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros vedėja. Kaip nacionalinė ekspertė 2007–2010 m. dirbo Liuksemburge, Europos Komisijos Vertimo raštu generaliniame direktorate.
Mokslinio tiriamojo darbo sritys – retorika, kalbos komunikacija, kalbos pragmatika, kompiuterinė lingvistika, dialektologija, kalbos politika, kalbos norminimas ir kodifikacija.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė nuo 2012 m. Anksčiau dirbo komisijos Sekretoriate (1995–1999 m. vyr. kalbos konsultantė, 2004–2007 m. Kalbos konsultacijų grupės vadovė). 2012–2017 m. dirbo Tarties ir kirčiavimo pakomisėje. Nuo 2012 m. dirba Vadovėlių vertinimo pakomisėje, nuo 2017 m. šios pakomisės pirmininkė, nuo 2011 m. – Laikinojoje „Vertimo vadovo“ pakomisėje. Nuo 2012 m. Kalbos programų koordinavimo tarybos narė.

Henrikas Čerapas

Henrikas Čerapas (g. 1952 m. sausio 13 d. Papilėje, Akmenės r.) – Lietuvos tapytojas neoekspresionistas, grupės „Angis“ narys.

1974–1978 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, 1980–1987 m. studijavo Lietuvos dailės institute. Nuo 1995 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas. Surengė individualių parodų Lietuvoje, dalyvavo parodose užsienyje. Jo kūriniai kolorito, tapysenos požiūriu išsiskiria iš lietuvių neoekspresionistinės tapybos. Jis plėtoja prislopinto kolorito vyraujančių žemės spalvų monochrominę tapybą. Paveikslų motyvai – geležinkelis, dirvonai, natiurmortų fragmentai – abstrahuojami iki pagrindinių struktūrų ženkliško pavidalo, potėpis kinta nuo įmantraus ornamentinio iki ekspresyvaus ar faktūriško. Nuo 1990 m. tapo ant lentų, durų, atsirado paveikslo, kaip objekto, aspektas, nuo 1995–1996 m. kuria trimatę grubiai aptašytų formų medžio plastiką, kurią vėliau aptapo (paroda „Tapyba kaip skulptūra“, 1996 m.). Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.

Ann Wigmore (Ona Varapickaitė)

Ann Wigmore (Ona Varapickaitė) – iš Kruopių krašto kilusi ir XX amžiaus viduryje į Jungtines Amerikos Valstijas nuvykusi lietuvė. Būtent ji įsteigė Hipokrato sveikatos institutą, tapo želmenų sulčių panaudojimo žmonių sveikatinimui pradininke pasaulyje.

1912 metais  Akmenės rajone, netoli Kruopių esančiame Pleikių  kaime, Ann Wigmore (Onos Varapickaitės (1909–1994)) vardas nuskambėjo su trenksmu. Tai lietuvė, gimusi 1909 metais netoli Kruopių ir vaikystėje emigravusi į JAV. Ona Varapickaitė yra žymi  natūropatė, neapdoroto, gyvo maisto bei želmenų sulčių vartojimo pradininkė. Ji įrodė, kad maitinantis neapdorotais augaliniais produktais žmonės gali maitintis ir gydytis. Jos veikla sveikatinimo ir sunkių ligų profilaktikos bei alternatyviojo gydymo srityje sulaukė pasaulinio pripažinimo.

Ona Varapickaitė savo gyvenimą paskyrė žmonėms ir jų gydymui natūropatiniais metodais. Bostone 1963 m. ji įsteigė Hipokrato sveikatos institutą, vėliau parašė keliolika knygų apie želmenų sultis, mitybą įvairių sėklų daigais bei termiškai neapdorotu maistu. Ji aplankė 35-ias pasaulio šalis, skaitė ten paskaitas. Ji atgaivino ir įgyvendino Hipokrato šūkį „Maistas turi būti vaistas!“, todėl ir savo sukurtą neapdoroto maisto, želmenų sulčių bei daigų dietą pavadino Hipokrato dieta, o sveikatos centrą – Hipokrato sveikatos institutu. Ann Wigmore siūlė atsigręžti į Motiną Gamtą – tik tada, pasak jos, žmogus bus sveikas, nes sveikatą padeda išsaugoti neapdorotas maistas, judėjimas, mankšta ir geras poilsis. Ann Wigmore savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad pašlijusią sveikatą įmanoma atstatyti natūraliomis priemonėmis. Ji su Hipokrato dieta supažindino ne tik amerikiečius, bet ir Indijos, Švedijos, Suomijos bei Kanados gyventojus. Jos iniciatyva kai kuriose iš šių šalių buvo įkurtos sveikatinimo organizacijos. Ann visą savo gyvenimą skyrė mitybos augaliniu termiškai neapdorotu maistu tyrinėjimams, ieškojo šioje srityje naujovių ir sistemino sukauptas žinias.

Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejus
 
Įmonės kodas 300629754
K. Kasakausko g. 17, LT-85367 Akmenė
Tel. (8 425) 55 075
El. paštas akmenesmuziejus@gmail.com
www.akmenesmuziejus.lt
X