Žymūs žmonės

Genoveta Milevičienė

Genoveta Milevičienė (1935.01.03.) – meno studijos „Saulėtekis“ vadovė, daugelio konkursų laureatė (Maskvoje, Prahoje, Kijeve, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, net Japonijoje).

Jau nuo pradinės  klasės Genoveta svajojo tapti dailės mokytoja. 1957 metais baigusi tekstilę Telšių dailės technikume, 1968 metais atvyko su vyru į Naująją  Akmenę dirbti vidurinėje mokykloje dailės mokytoja. Kultūros rūmų direktoriaus Algirdo Muturo iniciatyva 1972 metais įkūrus meno studiją „Saulėtekis“, jai vadovauti pakviesta  Genoveta  Milevičienė. Studijoje lankėsi apie 55 vaikai nuo 4 metų iki 12 klasės. Genoveta Stefanija Milevičienė studijoje dirbo iki 1990 metų viso 18 metų. Per šiuos metus studijos „Saulėtekis“ darbai apkeliavo daugybę pasaulio šalių, iš kurių parkeliaudavo apdovanojimai ir prizai. Ne kartą dalyvavo televiziniame konkurse „Mano pasaulis“ ir pelnė prizines vietas. Viename „Mano pasaulis“ konkurse varžėsi su Druskininkų ir Klaipėdos menininkais – Naujoji Akmenė užėmė I-ąją vietą. Dalyvavo ne viename respublikiniame ir tarptautiniame konkurse. Skynė laurus tarptautiniuose konkursuose Maskvoje, Prahoje, Kijeve, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, net Japonijoje. Ateidavo nuostatai užsienio kalbomis, išsiųsdavo piešinių siuntas iš Naujosios Akmenės ir laimėdavo... Liaudies teatrų konkurse „Kauno rampos“ vykdavo ir meno darbų konkursai, iš kurių studija nuolat parsiveždavo 10-15 medalių. Studijoje veikė ir lėlių teatras. Kartą buvo atvykusi komisija iš Prahos televizijos ir stebėjo vaikų kūrybą, tada vaikai vaidino pasaką  „12 mėnesių“. Kaip meno studijos vadovė prisimena, „Saulėtekis“ buvo „respublikos žvaigždės“. Studijoje nebuvo nė vieno vaiko be medalio, be apdovanojimų. Nemažai studijos būrelio vaikų gyvenime pasirinko toliau žengti meno keliu.

Net išėjusi į pensiją Genoveta neapleido darbo studijoje, beje toliau dirbusi Alkiškių darželyje „Drugelis“ auklėtoja. Iš studijos veiklos Genoveta pasitraukė tik 1995 metais, kai sūnus Renatas Milevičius pradėjo dirbti kultūros rūmuose.

1984 metais už ilgametį, sąžiningą ir nuoširdų darbą Genoveta Milevičienė („Akmencemento“ kultūros rūmų dailės studijos „Saulėtekis“ vadovė) įrašyta į Kultūros darbuotojų „Garbės knygą“.

Kazimieras Algimantas Milevičius

Kazimieras Algimantas Milevičius – ilgametis kultūros darbuotojas, nuo 1975 metų iki 2012 metų dirbęs Akmenės rajono savivaldybės kultūros centre. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1975 metų (dailioji keramika).

Aktyvus dalyvis rajono ir regiono tautodailės parodose, sukūręs per 100 darbų. . A.K. Milevičius nuo 1997 metų iki 2012 metų vadovavo  Lietuvos tautodailininkų sąjungos Akmenės skyriui ir buvo jos pirmininkas. Kaip rajono  tautodailės pirmininkas dirbo kūrybingai ir išradingai, surengė ne vieną tarptautinę, respublikinę, regioninę parodą.

1963 metais Algimantas baigė Dailiosios keramikos kursą Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (apgynė diplominį darbą „Keramikinis ansamblis Kauno pionierių rūmų fojė“).
Dailininkas-keramikas baigęs studijas dirbo Kauno taikomosios keramikos gamykloje „Jiesia“, Kuršėnų keramikos cecho padalinyje dailininku-technologu.

1968 metais kartu su žmona atvyko į Naująją Akmenę, Cemento gamykloje dirbo dailininku šiferio-vamzdžių ceche.
1975 metais Kultūros rūmų liaudies teatro režisierė Stasė Niūniavaitė pasikvietė į liaudies teatrą dirbti dailininku – pastatyminės dailės vedėju. Naujų pjesių pastatymams kūrė ir darė dekoracijas, kostiumus, apšvietimą. Liaudies teatras su A.K. Milevičiaus scenografija ne kartą pelnė prizines vietas (pvz. tradiciniame mėgėjų teatrų festivalyje „Kauno rampos“ – I-oji vieta). Teatre dirbo iki 1982 metų.  Su žmona Genoveta Milevičiene  kartu bendradarbiavo moksleivių meno studijoje „Saulėtekis“, kur A.K. Milevičius vadovavo  vaikų keramikos būreliui.

Nuo 1997 metais dirbo kultūros rūmų parodų salone parodų organizatoriumi. Kaip dailininkas apipavidalindavo visus kultūros rūmuose vykstančius renginius ir visas rajonines šventes. Nuo 2003 metų, kai Rūmuose pradėjo dirbti režisierė Janina Smirnova, A. K. Milevičius vėl kurdavo dekoracijas ir kostiumus teatrui. 2012 metais  išleistas į užtarnautą poilsį.

2012 metais Algimantas Kazimieras Milevičius apdovanotas ženklu už nuopelnus Akmenės rajonui, kuris skirtas už meno tradicijų puoselėjimą ir sklaidą, tautodailininkų bendruomenės ugdymą.

Stasys Sungaila

Stasys Sungaila (g.1953-12-28 Draginių k., Papilės sen.) – ekskavatorininkas, kolekcininkas, visuomenininkas.

1971 m. baigęs Kaplių profesinę mokyklą dirbo Akmenės melioracijos statybos valdyboje. Per daugelį metų surinko gausią uolienų ir suakmenėjusių fosilijų kolekciją, kurią 2004 metais eksponavo parodoje, vėliau , įsikūrus muziejui, padovanojo Akmenės krašto muziejui. Savo gimto kaimo mokyklos atminimui pastatydino paminklinį akcentą, surengė kaimo sueigą.

Jonas Gelmanas

Jonas Gelmanas – pirmasis Naujosios Akmenės bibliotekininkas (1952 m. nuotrauka iš asmeninio  bibliotekininko archyvo).

Jonas Gelmanas – paprastas kaimo žmogus, nuo pat jaunų die­nų pamilęs knygą, dar 1940 metais savo namuose atidarė skai­tyklą. Bet jos darbą nutraukė karas. Po karo, turėdamas 200 kny­gų asmeninę biblioteką, atidarė skaityklą Ramučių kaime. Tai bu­vo Karpėnų bibliotekos, iš kurios išaugo dabartinė Akmenės ra­jono savivaldybės viešoji biblioteka, užuomazga..
Taigi, Joną Gelmaną galima laikyti pirmuoju mūsų Viešosios bibliotekos bibliotekininku.

Šiame darbe yra Jono Gelmano pasakojimas apie save ir savo darbą. Medžiagą papildo nuotraukos, kuriose įamžintas J Gel­manas, biblioteka ir jos skaitytojai.

Kiekvienas iš mūsų gyvenime iš pradžių būna mokinys, kau­pia žinias, patirtį, aplinkinių šilumą, o paskui ateina metas, kai visa tai privalai atiduoti - tapti mokytoju.

Ne viską galima rasti knygose, ir šiandien skaitytojas, norėda­mas sužinoti apie Akmenės kraštą, jo žmones, buvusius kultūros darbuotojus, varsto bibliotekos duris. Pasidalinti prisiminimais su mumis sutiko Naujosios Akmenės miesto pirmasis kultūros darbuotojas, pirmasis rajono bibliotekininkas Jonas Gelmanas: „Gimiau 1923 m. kovo 26 dieną, Akmenės rajone, Ramučių kai­me. Nuo mažens pamėgau skaityti, kaupiau savo asmeninę bib­liotekėlę. 1940 metų pabaigoje mano namuose atidaryta skaityk­la, kurios vedėju skiriamas aš. Skaitykla veikė tik kelis mėne­sius, nes, prasidėjus karui, ji uždaroma. 1945 m. savo namuose savo iniciatyva, turėdamas 200 knygų asmeninę bibliotekėlę, ati­dariau Ramučių kaimo biblioteką. Tai buvo pirmoji biblioteka, būsimos Karpėnų kaimo bibliotekos užuomazga. Visus metus dir­bau be atlyginimo. 1946 m. sausio l d. Mažeikių kultūros švieti­mo darbo skyriaus įsakymu esu skiriamas atkurto klubo-skaityk­los vedėju. Vadovaudamas klubui-skaityklai, dirbau ir bibliote­koje. Skaitytojai skaitė knygas iš mano paties sukauptos asmeni­nės bibliotekėlės. 200 knygų fondas nelabai galėjo patenkinti skai­tytojų poreikius. Pats važiavau per kaimus, rinkau iš žmonių knygas, no­rėdamas praplėsti bibliotekėlės fondą. Pirmieji bibliotekos skai­tytojai buvo P.Šimūnėlis, P.Žeimys, J. Mozūraitis.

Buvau įsteigus 16 kilnojamųjų bibliotekėlių atskiruose kai­muose. Pats, pėsčiomis ar su dviračiu, pasiėmęs knygų, keliavau iš kaimelio į kaimelį. Skaitykloje organizavau skaitytojų konfe­rencijas, literatūrinius vakarus, statydavau dramas. Buvo insce­nizuota Žemaitės „Marti", V.Krėvės „Žentas" ir kitų rašytojų kūriniai. 1950 m. spalio l d. atidaryta Karpėnų kaimo biblioteka. Jos vedėju skiriamas aš. Biblioteka įsikūrė viename namo (Tai­kos g. 22) kambarėlyje. Bibliotekoje buvo tik 700 knygų, metų pabaigoje - 1300. Iš periodinių leidinių gaudavome „Tiesą", „Gimtąjį kraštą" ir kt. Bibliotekos fonduose nemažai buvo vi­suomeninės-politinės literatūros. Tais laikais reikėjo įgyvendin­ti planą, kad bibliotekoje skaitytų visa šeima. Jei ateina vienas šeimos narys skaityti, tai reikėdavo visą šeimą surašyti. Reikėjo propa­guoti politinę literatūrą, sporto, gamtos mokslų knygas. Turėjau dirbti kartu ir propagandinį darbą, būdingą stalinistiniam laiko­tarpiui: skaityti įvairias paskaitas, eiti į laukus ir garsiai skaityti kolūkiečiams straipsnius iš laikraščių ir žurnalų. Tekdavę daly­vauti ir rinkimuose. Literatų būrelis, veikęs prie bibliotekos, bu­vo aktyvus pagalbininkas ruošiant literatūrinius vakarus, knygų aptarimus. Bibliotekoje turėjome savo sienlaikraštį „Kultūra". 1951 m. bibliotekoje skaitė 500 skaitytojų. 1957 m. birželio 2 d. Lietuvos Kultūros ministerija mane apdovanojo pagyrimo raštu.

Nuo 1962 m. perėjau dirbti į gėlininkus. 16 metų auginau gė­les, puošdamas Naujosios Akmenės miestą. Esu surinkęs 200 jurginų, tulpių, 200 kardelių gėlių rūšių. Turiu nemažą savo asme­ninę biblioteką, apie 1000 knygų. Esu sudaręs savo asmeninės bibliotekos katalogėlį".

Gerbiamas Jonas Gelmanas primena mums, kad ne viskas bai­giasi čia, dulkėtame miestelyje, kad yra ir kitas pasaulis - plates­nis ir šviesesnis, žalesnis, žydintis, kvepiantis ir toks saulėtas.

Ir iki šiol knyga, laikraštis, žurnalas, gėlės J.Gelmanui yra ne­atskiriama jo gyvenimo dalis. Labai gerai, kai žmogų galima ap­dovanoti ne pinigais, bet gerumu, širdingumu, dvasingumu, nuo­širdumu. Taip nesinori, kad visa tai dingtų be pėdsako iš mūsų gyvenimo.

Su Jonu Gelmanu (1923-1997) kalbėjosi Akmenės rajono Viešosios bib­liotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja Zita Sinkevi­čienė (1996 m. gegužė).
Informacija iš knygos „Viešoji biblioteka – informacijos ir kultūros skleidėja“.

Vladimiras Silvaško

Vladimiras Silvaško (1965-04-05) –  karate sportininkas ir treneris.

Nuo 1990 gyvena Akmenėje, nuo 1994 m. dirbo vadovybės apsaugos departamente. Įkūrė kiokušin karate
klubą „Energija“, jo prezidentas;1989,1993,1994 m. Lietuvos čempionas, Europos pirmenybių dalyvis. Išugdė
Europos čempionus ir prizininkus: R.Pocių, E.Gužauską, P.Žimantą, V.Stulpinaitę, V.Avelį, A.Rimkevių.   
Pasaulio vicečempionus O.Jomantaitę, D.Imbrą, L.Kubilių. Lietuvos čempioną I.Jašinską,E, ir daug kitų
žymių sportininkų.

Apdovanotas Dižiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino medaliu, Akmenės raj.
savivaldybės „Už nuopelnus rajonui“, suteiktas nusipelniusio Lietuvos trenerio vardas.
Nuo 2013 eina Akmenės seniūnijos seniūno pareigas.

Antanas Čiapas

ANTANAS ČIAPAS –gamtos entuziastas, Naujojoje Akmenėje įkūręs egzotišką botanikos sodą (1927–2013 m.).

Akmenės rajono bendruomenė, ypač vyresnioji karta, rajono Garbės pilietį Antaną Čiapą pirmiausiai prisimena kaip žmogų, kuris gyvenimą paskyrė grožio kūrimui. Jo išpuoselėtame botanikos sode augo 358 augalų rūšys bei formos. Pagal augalijos gausumą Antano Čiapo sodas buvo trečias Lietuvoje tarp privačių botaninių kolekcijų. Antanas Čiapas buvo dendrologas mėgėjas, nuo 1983 iki 1999 metų jis dirbo Naujosios Akmenės miesto apželdinimo planuotoju. Jis projektavo ir rengė dekoratyvinius akcentus įvairiose miesto teritorijose, įgyvendino rekreacinį ir prasminį dirbtinio kalnelio su obelisku projektą miesto centre. Antanui Čiapui 1999 m. tuometinio mero Aniceto Lupeikos pasirašytu dokumentu suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas. Regalijas jam įteikė tuometinis miesto seniūnas (dabar jau amžinąjį atilsį) Pranciškus Tirius.

Antanas Čiapas buvo gimęs Daunorių kaime. Mokėsi Alsių ir Klykolių pradinėse mokyklose, 1965 m. Naujosios Akmenės darbininkų jaunimo mokykloje baigė 9 klases. Atlikęs karinę tarnybą, buvo priimtas į tebestatomą Akmenės cemento gamyklą. Akmenės cemento gamykloje Antanas Čiapas 32 metus išdirbo žaliavų malūno mašinistu, o laisvalaikio valandomis puoselėjo 1960 m. sodų bendrijoje „Puošmena“ įkurtą botanikos sodą. Antanas Čiapas kūrė eiles, griežė smuiku, kalbėjo latvių ir vokiečių kalbomis. Antano Čiapo nebėra, o jo darbai vis prisimenami.

Šaltiniai: http://www.avienybe.lt/rajono-garbes-pilieciai-antanas-ciapas/

Aldona Uščinienė

Aldona Uščinienė (1928–2016 m.) – pirmojo Naujosios Akmenės miesto medicinos darbuotoja, „Carito“ įkūrėja ir pirmoji vedėja Naujosios Akmenės parapijoje, Akmenės rajono Garbės pilietė.

Aldona buvo gimusi Akmenėje, mokėsi Viekšnių gimnazijoje, kurią baigusi, pasirinko medicinos mokslus Vilniaus akušerių mokykloje. Su pagyrimu baigusi akušerių mokyklą, medicinos mokslus tęsė Vilniaus valstybiniame universitete ir buvo pasiryžusi tapti gydytoja. Gyvenimo aplinkybės privertė išeiti akademinių atostogų. Jų metu, 1951-ųjų spalyje, jauna akušerė Aldona laikinai įsidarbino Karpėnų ambulatorijoje. Kartu su gydytoja Danguole Petravičiene rūpinosi besikuriančio cementininkų miesto žmonių sveikata, priėmė gimdyves. Į aukštosios mokyklos auditoriją Aldona nebegrįžo, ji visam gyvenimui liko Naujojoje Akmenėje. 44-erius metus išdirbo rajono centro gydymo įstaigose, kaip akušerė priėmė kelis šimtus naujagimių, parodė jiems saulės šviesą ir gyvenimo grožį. Išėjusi į užtarnautą poilsį, Aldona Uščinienė negalėjo ramiai matyti daugelio žmonių gyvenimo varguoliškos situaciją. 1995 metais ji ėmėsi iniciatyvos įkurti Carito organizaciją, rūpinosi padėti sunkioje situacijoje atsidūrusių šeimų vaikams, organizavo varguolių maitinimą. „Dievo apvaizda padėjo mums įveikti visas kliūtis, pritraukti geradarių. Dažnai pamintiju, kad mus globoja Švenčiausioji Mergelė Marija ir gerumo angelai“,– yra sakiusi A. Uščinienė. Jos vadovaujamą Caritą rėmė Lietuvos politikai, Amerikos lietuvės, Lietuvos organizacija „Kaimo vaikai“, Akmenės rajono savivaldybė. Naujosios Akmenės Carito valgyklai ji vadovavo tol, kol leido jėgos, kol atsirado kitokios galimybės padėti varguoliams.

Aldona Uščinienė savo gyvenimu kartojo Motinos Terezės aukojimosi žygdarbį. 2002 metais Savivaldybės taryba suteikė jai rajono Garbės pilietės vardą. Už ypatingus nuopelnus Aldona Uščinienė apdovanota JAV gyvenančio prelato Juozo Prunskaus premija. Prieš keletą metų už mielaširdingą veiklą ją, vienintelę rajone, pasiekė Popiežiaus Benedikto padėka.

Aldona Uščinienė daugiau kaip šešis dešimtmečius aktyviai darbavosi rajono bendruomenės labui. Ji kelis dešimtmečius dainavo Kultūros rūmų, paskui „Bočių“ bendrijos choruose, giedojo bažnytiniame chore, jos gražus balsas skambėjo moterų ansamblyje. Visada elegantiška, atviro veido ir atviros širdies. Tokią ją visi pažino, tokia Aldona Uščinienė išliks savo krašto žmonių atmintyje. Ji tikrai vienu gyvenimu padarė gyvenimą šviesesnį ir prasmingesnį, suteikė jam brangių žmoniškumo bruožų. Gimtoji tėviškės žemė saugos Aldonos Uščinienės amžinojo poilsio ramybę, pavasarį parskridę paukščiai prie jos kapo giedos giesmes ir liudys, kad ne viskas baigiasi su paskutine pėda žemės take…

Šaltiniai: http://www.regionunaujienos.lt/atsisveikinome-su-akmenes-rajono-garbes-piliete-aldona-usciniene-1928-03-16-2016-03-12/

Vytautas Valiukas

Vytautas Valiukas – tautodailininkas, drožėjas gimęs 1913 m. rugpjūčio 24 d.

Ukrainoje lietuvių šeimoje, dar mažas būdamas su šeima grįžo į Lietuvą. Baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo iki kol buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo ir Tolimuosiuose rytuose.

Baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo iki kol buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo ir Tolimuosiuose rytuose. 1953 m. pradėjo dirbti Papilės vidurinėje mokykloje. Su auklėtiniais drožė iš medžio įvairius meno dirbinius, kalė iš metalo, naudojo gintarą medžio inkrustacijoms. Nuo 1973 m. visas savo jėgas paskyrė tautodailei, buvo priimtas į Liaudies meno draugiją. Menininkas buvo daugelio parodų autorius ir rengėjas, aktyviai prisidėdavo prie Šiaulių krašto tautodailininkų renginių organizavimo, o jo darbai buvo ne kartą eksponuoti respublikinėse parodose Vilniuje bei Maskvoje. Apie V. Valiuką menotyrininkas V. Rimkus rašė: „V. Valiukas – dekoratyvinių prieverpsčių drožėjas. Jis gerai žino senąją lietuvių liaudies ornamentiką, simbolius ir ženklus, jų pagrindu kuria savąją prieverpsčių ir medinių saulučių galeriją“. Tautodailininkas 1988 m. birželio 14 d. palaidotas Papilės kapinėse.

Eugenija Meškienė

Eugenija Meškienė (1945–2008 m.) – buvusi Akmenės rajono merė, biomedicininių mokslų daktarė, Lietuvai pagražinti draugijos Akmenės skyriaus pirmininkė, socialdemokratų partijos Akmenės skyriaus pirmininkė.

„Vitražas metu lange“ – šitaip pavadinta knyga, iprasminanti Akmenes rajono savivaldybes meres Eugenijos Meškienes atminima. Šviesaus atminimo Eugenija Meškiene gime 1945-aisiais Šiauliu rajono kaime. Ji buvo žinoma kaip aktyvi Lietuvos politine veikeja, nuo 2001 metu – Lietuvos Socialdemokratu partijos nare. Dešimtmeti dirbo Akmenes savivaldybes mero pavaduotoja, o nuo 2007-uju jai teko miesto meres postas. Anapilin ji iškeliavo 2008 metu rudeni, ir tai, pasak ja pažinojusiuju, buvo didžiule netektis. Dar budama gyva Eugenija, paprašiusi ilgametes biciules pagalbos, nutare pradeti rašyti memuarus. Jos prisiminimai apie šeima, gimtaji krašta bei jo žmones buvo irašomi i garso kasetes. Mere žadejusi išleisti knyga savo lešomis, taciau spejo išvysti tik pirmuosius rankrašcius. Taigi, knygos autore Julija Sejeviciene emesi ja baigti viena. Šitaip atsirado antras skyrius – šalia šviesaus atminimo Eugenijos Meškienes pasakojimu sugule jos artimuju, draugu bei biciuliu prisiminimai apie ja pacia. „Eugenija Meškiene buvo nuostabi asmenybe, todel visam laikui liks ja pažinojusiuju atmintyje“, – teige pirmininkas A. Butkevicius.
Išsami Eugenijos Meškienes biografija:
Eugenija Meškiene mokesi Šiupyliu septynmeteje mokykloje (1953–1961 m.), po to mokslus tese Ginkunu neakivaizdines mokyklos Šiupyliu vakarineje vidurineje mokykloje (1961–1965 m.). 1966–1971 m. studijavo zootechnika Lietuvos veterinarijos akademijoje, o 1981–1984 m. Estijos A. Meldero gyvulininkystes ir veterinarijos instituto aspiranturoje; igijo biomedicinos kandidates ir agrariniu mokslu daktares laipsnius.
1961–1964 m. Šiauliu rajono „Tarybines žemes“ kolukio fermos, 1964–1966 m. Valstybines veislininkystes stoties darbininke, 1966 m. „Tarybines žemes“ kolukio pieno kontroliere, 1967–1975 m. vyr. zootechnike, 1975 m. Pakruojo rajono „Komunizmo ryto“ kolukio vyr. zootechnike. 1976–1978 m. Akmenes rajono Žemes ukio valdybos vyr. zootechnike. 1978–1987 m. valdybos viršininko pavaduotoja, 1987–1989 m. Akmenes r. liaudies kontroles komiteto pirmininke.
1992–1996 m. Seimo nario Juozo Baranausko padejeja. 1995–1997 m. Akmenes rajono Žemes ukio valdybos viršininke. 1997–2007 m. Akmenes rajono savivaldybes mero pavaduotoja. Nuo 2007 m. balandžio 11 d. Akmenes rajono savivaldybes mere.
1989 m. LKP Akmenes rajono tarybos pirmoji sekretore, 1990–2001 m. Lietuvos demokratines darbo partijos Akmenes rajono tarybos pirmininke. Nuo 2001 m. Lietuvos socialdemokratu partijos nare, Akmenes rajono skyriaus nare. Nuo 2001 m. sausio men. LSDP tarybos nare, Akmenes skyriaus pirmininko pavaduotoja, nuo 2003 m. pirmininke, LSDP Šiauliu apskrities tarybos pirmininke. Lietuvos socialdemokraciu moteru sajungos Šiauliu apskrities koordinatore.
1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m., 2003–2007 m. ir 2007–2008 m. Akmenes rajono savivaldybes tarybos nare.

Šaltiniai: https://www.lsdp.lt/wp-content/uploads/2017/12/2009-m.-geguze.pdf;https://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenija_Me%C5%A1kien%C4%97

Anicetas Lupeika

Anicetas Lupeika (g. 1936 m.). – buvęs Akmenės r. meras, inžinierius statybininkas, Lietuvos ir Akmenės rajono politinis bei visuomenės veikėjas.

Anicetas Lupeika – buvęs politikas, 1997, 2000 ir 2003 metais buvo išrinktas Akmenės rajono savivaldybės meru. 2009 metais jam suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas. 2012 metais jis buvo apdovanotas Garbės ženklu „Už nuopelnus Akmenės rajonui“. Anicetas Lupeika apie savo gyvenimą yra parašęs knygą, tačiau ne garbės troškimo vedinas. Jis aprašė savo gyvenimą, besikeičiančias santvarkas, aplinkybes ir knygą išleido 21 egzempliorių, tiek, kad užtektų kiekvienam vaikui bei anūkui.

Skurdi vaikystė

Aniceto Lupeikos gyvenimas nebuvo lengvas. Kai jam buvo vos ketveri metai, mirė jo mama. Jis gimė Mažeikių mieste, darbininko šeimoje. Tėvas Feliksas Lupeika buvo stalius-dailidė, mama Rozalija – namų šeimininkė. Jis buvo jauniausias, aštuntasis, vaikas. 1944 metais pradėjo lankyti Mažeikių septynmetę mokyklą, tačiau kiekvienais mokslo metais reikėjo įveikti daug sunkumų. „Nebuvo iš ko nupirkti mokyklinių vadovėlių, sąsiuvinių, pieštukų. Tebevyko karas, tad sunku buvo visiems. Bet mokytis sekėsi neblogai, mano seserys tuo metu gyveno Klaipėdoje, tad baigęs mokyklą atvažiavau pas jas ir įstojau į mokytis Klaipėdos jūreivystės mokyklą“, –atsiminimais dalijasi A. Lupeika.

Jūreivystės mokykloje mokslai taip pat sekėsi neblogai, tačiau išsiskirti iš kitų nepavyko, nebent sportiniais pasiekimais, kurie palengvino karinę tarnybą, po kurios A. Lupeika grįžo į gimtuosius Mažeikius, kur nusprendė tolimesnio gyvenimo nesieti nei su jūra, nei su laivais, nei su kariuomene.

„Pradėjau dirbti Mažeikių rajono Tarpkolūkinėje statybų organizacijoje statybos meistru, o netrukus ir darbų vadovu. Organizuoti statybos darbus sekėsi, perpratau pramoninės ir civilinės statybos darbų principus, o mano vadovavimą palankiai pradėjo vertinti vadovai, taip ir pradėjau jaustis tvirčiau“,– apie savo kelio pradžią statybų srityje pasakoja Anicetas Lupeika. Šioje srityje, beje, jis ir dirbo visą savo gyvenimą, iki kol tapo Akmenės rajono meru.

Dalyvavimas Nepriklausomybės atkūrimo procese

Anicetas Lupeika aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo procese, pasisakydavo mitinguose, rinko žmonių parašus, tuometinis rajono laikraštis nuolat skelbė jo publikacijas Nepriklausomybės įtvirtinimo klausimai.

„Būtent šios politinės permainos įnešė pokyčius ir mano veikloje, viskas staigiai pasikeitė. 1990 metais buvau išrinktas Akmenės miesto meru. Šias pareigas ėjau penkerius metus, po to tapau Akmenės seniūnijos seniūnu, o 1997 metais tapau Akmenės rajono meru“, – taip pristato savo veiklą A. Lupeika.

Pomėgių netrūksta

Anicetas Lupeika yra sukaupęs daugiau kaip 2 000 knygų apie Lietuvos bažnyčias, pilis, dvarus, saugomas teritorijas, ežerus ir kitus simbolius, kuriais didžiuojasi Lietuva (ši jo kolekcija jau du kartus buvo parodyta per LRT nacionalinės televizijos laidą „Panorama“). Taip pat A. Lupeika yra Akmenės bendruomenės Trečiojo amžiaus universiteto klausytojas. Dabar jam didžiausias malonumas stebėti savo senus darbus.

Anicetas Lupeika įsitikinęs, kad didžiausia jo gyvenimo sėkmė – mokėjimas ieškoti galimybių, o ne konfliktuoti, tartis ir susitarti. Ir tai jam pavykdavo.

Šaltiniai: http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2018/04/buves-meras-isejes-i-pensija-panoro-tapti-zurnalistu/

Ignas Petrauskas

Ignas Petrauskas – 1917 me­tų rug­sė­jo 18-22 die­no­mis Vil­niu­je vy­ku­sios Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jos, vė­liau įgi­ju­sios Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jos pa­va­di­ni­mą, da­ly­vis. Jo­je į Lie­tu­vos Ta­ry­bą iš­rink­ta 20 at­sto­vų, ku­rie 1918-ųjų va­sa­rio 16-ąją pa­skel­bė Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­tą.

Kadaise lyg ir įžanga į Vasario 16-ąją buvo 1917 metų rugsėjo 18–23 dienomis sušaukta Lietuvių konferencija. Po sunkių derybų Vilniaus lietuviams pagaliau pavyko išgauti iš okupacinės valdžios leidimą konferencijai sušaukti. Tai nebuvo taip paprasta, kadangi ir patys lietuviai dar nebuvo paruošę savo taktikos, o ji, Vokietijai siekiant aneksijos tikslų, buvo būtinai reikalinga. Okupantų valdžia neleido sušaukti rinkimus, todėl reikėjo ieškoti kitokių būdų. Komiteto nusistatymu konferencijoje galėjo dalyvauti tik lietuviai arba tie Lietuvos piliečiai, kurie iš savo darbų buvo žinomi kaip aiškūs Lietuvių tautos ir krašto gerovės šalininkai. Buvo atsižvelgiama, kad konferencijoje dalyvautų atstovai iš skirtingų luomų, sričių ir partijų. Vilniaus konferencijoje 1917 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta Krašto Taryba, pačių lietuvių veikėjų vadinta Lietuvos Taryba. Keliems krikščionims demokratams užleidus savo vietas kairiesiems, Taryba tapo tokios sudėties: Jonas Basanavičius (nepartinis), Saliamonas Banaitis (krikščionis demokratas), Mykolas Biržiška (tada dar socialdemokratas), Kazys Bizauskas (krikščionis demokratas), Pranas Dovydaitis (krikščionis demokratas), Steponas Kairys (socialdemokratas), Petras Klimas (nepartinis), Vladas Mironas (tautininkas), Donatas Malinauskas (nepartinis), Stanislovas Narutavičius (nepartinis),  Alfonsas Petrulis (krikščionis demokratas), Antanas Smetona (tautininkas), Jonas Smilgevičius (nepartinis), Justinas Staugaitis (krikščionis demokratas), Aleksandras Stulginskis (krikščionis demokratas), Jurgis Šaulys (nepartinis), Jokūbas Šernas (nepartinis), Jonas Vailokaitis (krikščionis demokratas), Jonas Vileišis (liaudininkas), Kazimieras Šaulys (krikščionis demokratas).

   Iš 264 pakviestų asmenų į Vilnių karo sąlygomis sugebėjo atvykti 222 lietuviai.  Konferencija išrinko 20 iškilių lietuvių tautos veikėjų į Lietuvos Tarybą, kuri po 5 mėnesių paskelbs Nepriklausomybės atkūrimo Aktą ir pradės valstybės atkūrimo procesus. Konferencijoje dalyvavo J. Basanavičius, poetai Maironis ir F. Kirša, dailininkas A. Žmuidzinavičius bei didelis būrys kitų ano meto šviesuolių, savo šalies ir tautos patriotų. Anot vyskupo J. Staugaičio, susirinko „visa, kas buvo Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“. Vienas iš aktyviausių konferencijos rengėjų bei lyderių buvo iš Viekšnių kilęs Vilniaus lietuvių gimnazijos direktorius 35 metų Mykolas Biržiška. Trumpam atsigręžkime į tuos per šimtmetį nutolusius įvykius. Iš lūpų į lūpas sklido laisvos mintys, net atokiausių vietovių gyventojai apie tuos įvykius žinojo, jais domėjosi, rinkosi į mitingus ar kitokius susibūrimus ir  laukė Lietuvos valstybės atkūrimo. Kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įkurta Akmenės apskritis anuomet buvo vienas iš tolimiausių administracinių regionų. Tačiau nepriklausomybės dvelksmas ir čia buvo stiprus. Ypač aktyviai jį kurstė pažangūs ir patriotiškų nuostatų dvasininkai. Konferencijoje dalyvavo dvasininkas iš Žagarės Vincas Jarulaitis. Anksčiau jis darbavosi Viekšniuose, okupacinės valdžios ištremtas į Vokietiją, iš jos grįžęs darbavosi Žagarėje, o netrukus bus perkeltas į Papilę. Iš Kuršėnų atvyko dekanas Jonas Navickis, o žemaičių vyskupas P. Karevičius, nepaisydamas okupacinės valdžios trukdymų, aktyviai lankė parapijas ir rugsėjo 17 dieną, konferencijos išvakarėse, lankė Papilės bei Šiaudinės tikinčiuosius, kuriems irgi aiškino, kaip ir kodėl reikia atkurti Lietuvos valstybę. Medemrodės dvaro savininkas V. Zubovas su šeima dar nebuvo grįžę iš Rusijos, dvarą prižiūrėjo 57 metų ekonomas Ignas Petrauskas. Konferencijoje jis atstovavo ne tik Medemrodei, bet ir visam tuometiniam Akmenės valsčiui. Ateityje nelengvai, net tragiškai klostysis konferencijos dalyvių likimai. Jie užsitraukė ypatingą raudonųjų okupantų nemalonę. I. Petrauskas, jau sulaukęs žilos senatvės, 1941 metų birželį ištremtas į Sibiro tolius ir ten žuvo. Dvasininką Joną Navickį tais pačiais 1941 metais nužudys savi – nuo panikos apduję sovietinių okupantų talkininkai. Mykolas Biržiška su šeima ir broliais Vaclovu bei Viktoru bus priverstas palikti Tėvynę, dėl kurios dirbo bei rizikavo anuomet. Rūstūs išbandymai dar laukė visos Lietuvos. Dar trapią nepriklausomą valstybę netrukus užpuls alkanos ir nuožmios bermontininkų, bolševikinės raudonosios armijos gaujos, lenkų kariuomenė. Dėl to neįvyko Nepriklausomybės paskelbimo šventė, kurią 1918 metų vasarą surengti ragino patys gyventojai, net buvo viešai renkami delegatai į šventės renginius Vilniuje. Gausią delegaciją buvo subūręs Papilės valsčius, iš Viekšnių turėjo dalyvauti 6 delegatai, iš Mažeikių 10 atstovų, o apskritai iš visos tuometinės Akmenės apskrities turėjo vykti 60 delegatų ir 108 svečiai. Vasario 16-osios kroniką galima būtų užbaigti 1918 metų balandžio 25-ąja, kai Lietuvos Taryba patvirtino trispalvę valstybės vėliavą, kuri ir šiandien plevėsuoja Lietuvoje.

Šaltiniai
Rozga, L. (2017 rugsėjo 22 d.) Įžanga į Vasario 16-ąją. www.avienybe.lt.

Albina Kinčienė ir Stasys Kinčius

Albina Kinčienė (tautodailininkė, audėja) gimė 1919 m. balandžio 7 d. emigrantų šeimoje. Abu jos tėvai į Ameriką atvyko iš Papilės valsčiaus. 
Stasys Kinčius (tautodailininkas, drožėjas) – gimė 1912 m. rugpjūčio 28 d. Švendrių kaime. 1941 m. sukūrė šeimą su tautodailininke Albina Pranulyte (Kinčiene), tad menas abiems įkūnijo didžiąją gyvenimo prasmę.

Sulaukusi vos 3 metų, Albina Kinčienė su šeima įsikūrė Lietuvoje, Vėgeriuose, vėliau lankė Papilės progimnaziją. Audimu tautodailininkė susidomėjo dar vaikystėje, o būdama 14 austi iš knygų, kaimynų išmoko pati – audė lovatieses, kilimėlius, įvairius audinius. Pasisekimo audėja sulaukė po pirmosios savo parodos 1958 metais: savo puikiais audiniais – juostomis, takeliais, rankšluoščiais, lovatiesėmis, dekoratyviniais gobelenais, žemaičių tautiniais kostiumais garsėjo už Akmenės krašto ribų.  

Stasys Kinčius medžio drožiniuose vaizduodavo liaudies gyvenimo scenas, jo skulptūros pasakoja apie paprastų žmonių darbus, džiaugsmus ir rūpesčius. Kinčių darbai apkeliavo daugelį respublikos ir užsienio parodų – Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Tautodailininkas 1999 m. lapkričio 18 d. palaidotas Papilės kapinėse.

Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejus
 
Įmonės kodas 300629754
K. Kasakausko g. 17, LT-85367 Akmenė
Tel. (8 425) 55 075
El. paštas akmenesmuziejus@gmail.com
www.akmenesmuziejus.lt
X