Sofija Pšibiliauskienė

Sofija Pšibiliauskienė (1867–1926 m.) – rašytoja.

Dvi seserys Ivanauskaitės, leidusios į pasaulį savo prozos kūrinius bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, yra tapusios lietuvių nacionalinės kultūros savastimi, nacionalinės literatūros klasika. O jų kūriniuose gausu Papilės krašto atšvaitų. Vyriausioji Paragių dvaro savininko, talentingo dailininko Nikodemo Ivanausko dukra Sofija gimė Paragiuose. Dar mažą mergaitę tėvai ją išsivežė į Vokietiją, kur Miunchene tėvas studijavo dailę ir rengėsi meninės kūrybos keliu. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms N. Ivanauskas buvo priverstas nutraukti studijas ir grįžti į Lenkiją, o paskui dar arčiau tėviškės – į Šiaulius. Čia gyvendamas rūpinosi apleisto Paragių ūkio remontu.

„– Buvau jau arti dešimties mergaitė, kada sugrįžome į tėviškę, į Paragius. Sužavėjo mane sodžius, pavasaris buvo pačiame gražume.“ – vėliau atsidus rašytoja, prisimindama tas šviesias vaikystės akimirkas. Deja, sutemų, prieblandos Paragiuose buvo daugiau, negu saulėtų dienų. Neturėdamas lėšų dukroms mokslinti, tėvas jas mokė pats. Mokė to, ką sugebėjo ir manė esant reikalinga. Toks fragmentiškas mokymasis ir atsitiktinių meilės romanų bei eilėraščių skaitymas suformavo dukters Sofijos idealizmą, kuriam pasireikšti reikėjo tik palankios dirvos. Dvidešimtmetė ji susipažino su iš Rusijos grįžusiu nugyvento ūkio kaimynystėje paveldėtoju Rapolu Pšibiliausku, naiviai tikėdamasi jį, lėbaujantį ir palaidą gyvenimą mėgstantį, atvesti į dorą gyvenimą. Susilaukė dukters ir sūnaus, puoselėjo šviesias viltis. Deja, atsitiktinai likimo suvesti ir be meilės šeimą sukūrę sutuoktiniai greit susvetimėjo. Šeima iširo, buvęs vyras netrukus emigravo į Ameriką ir ten žuvo. Sofijai teko vienai kabintis į gyvenimą ir nuolatos galynėtis su skurdu.

Bene vienintelė to meto prošvaistė buvo užsimezgę ryšiai su Lietuvos rašytojais. Rinkdamas duomenis kursiniam darbui ir keliaudamas nuo palatvijo Ventos pakrantėmis, 1896 m. Sofiją Pšibiliauskienę, gyvenusią tuomet Meškių-Gadoniškių dvarelyje, aplankė Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jis padrąsino Sofiją rašyti. 1898 m. laikraštyje „Ūkininkas“ pasirodė pirmasis jos apsakymas „Našlaitė“. P. Višinskas ir vėliau sekė Sofijos kūrybą, visaip ją skatino, supažindino su G. Petkevičaite-Bite. Su bendraminčiais 1899 m. važiuodamas į Palangą rengti pirmojo lietuviško spektaklio, keliavo pro Paragius ir siūlė vykti kartu, o grįždamas užsuko pasidalyti įspūdžiais. Gūdaus, nuošalaus kaimo aplinka, apkalbos, skurdas slėgė rašytoją. Išsiskyrusi su vyru, ji išvyko į Vilnių, dirbo Vievio vaistinėje, paveikslų dirbtuvėje Kaune, nevilties prislėgta, 1902 m. pavasarį bandė nusižudyti. Prieštaringai ji vertino 1905 m. maištą prieš carinę Rusijos valdžią, o po to sekę kariuomenės veiksmai pesimizmą tik sustiprino. Sukilimo įvykius ji matė iš arti, nes kaimynas Kairiškių dvaro savininkų sūnus Vladas Sirutavičius, globojo šiame krašte veikusius socialdemokratų agitatorius. Nusivylimas atsispindėjo talentingame jos romane „Klaida“, kurį stipriai kritikavo socialdemokratai ir skubaus nacionalinio išsivadavimo šalininkai. „Klaida“ buvo antras romanas lietuvių literatūros istorijoje ir pirmas tokia opia, nūdiene socialine tematika.

Artinantis Pirmajam pasauliniam karui, abi seserys vėl sugrįžo į Paragius slaugyti sunkiai sirgusiosios mamos. Sofija grįžo prislėgta skaudžios netekties – vos šešiolikos metų sulaukusi mirė dukra Emilija, Paragiuose ūkis nugyventas, sūnus Stasys sunkiai dirbo tėvo paliktame Meškių-Gadoniškių dvarelyje, tėvas uždarbiavo tapydamas paveikslus bažnyčioms.

Karo nusiaubtame ir apiplėštame Paragių ūkyje pragyventi buvo sunk. Sofija buvo išvykusi į Kauną, gavo darbo M. K. Čiurlionio muziejuje, tačiau ir ten atlyginimas menkas, dirbti reikėjo šaltuose ir drėgnuose rūsiuose, tuberkuliozė palaužė ir taip trapią rašytojos sveikatą. Grįžusi į Paragius, ji neilgai sirgusi, auštant 1926 m. pavasariui, mirė ir buvo išlydėta tuo pačiu keliu į Tryškius, į kapines, kur jau ilsėjosi motina.

Teksto autorius Leopoldas Rozga