Grupelė keliautojų, nepabūgusių prastų oro prognozių, gegužės 17 d. leidosi į žygį nuo aukščiausių kažkada buvusios prieledyninės Dabikinės vietų iki šių dienų upės. Yra sakoma, jog į tą pačią upę neįbrisi, vanduo kaip ir laikas nubėgo ir niekada nebus toks pat.

Apie praeitį mums kalba nuotraukos, užrašyti prisiminimai, istoriniai dokumentai. Naudodami šį ankstesnių kartų sukauptą turtą, apėjome rečiau saviškių ir svečių lankomas vietas, tai buvo gera proga prisiminti, kas rūpinosi atkurti sunaikintus Akmenės miesto ženklus ir toliau formavo krašto tapatybę, kur stovėjo ankstesnės bažnyčios ir Dabikinėlės dvaras.

Efemeriškas Žemės menas ir akmenų simfonija pušyne – tai lyg priešprieša tarp laikina ir amžina, visai kaip trumpas žmogaus gyvenimas ir nesustojantis upės tekėjimas. Dėkojame padėjusiems sukurti vakaro stebuklą: Margaritai Skabeikienei, Lidai Kazlauskienei, Stanislovui ir Antanui Adomaičiams, Raimondui Galminui ir visiems, kurie nuėjo šį kelią kartu.