Išsiskyrę po ąžuolu ir antrą kartą susitikę po kitu didingu medžiu, vakar tęsėme kelionę Akmenėje. Kelias ir vėl netolimas – nuo mokyklos amfiteatro, kraštotyros kampelio iki amžinojo poilsio vietos prisimenant asmenybes kartais visai netikėtai, be jokio plano, tiesiog besišnekučiuojant, ragaujant nuostabų mokytojos Ritos Ringienės obuolių pyragą. Medžiai ir asmenybių šviesa tampa jungtimi tarp skirtingų amžių ir žmonių, galbūt niekada nesusitikusių, bet susietų nuveiktais darbais ar idėjų tęstinumu. Mokyklos ąžuolą išsaugojusios pedagogės Ona ir Augustina Rušinaitės, po tuo pačiu medžiu Osvaldo Balodžio padeklamuotas ąžuolo pagarbinimas, koplytėlė ant pušies nerastam kapui ir taip išsaugotam medžiui, nusilenkimas parko ir botanikos sodo kūrėjams, S. Daukanto pagerbimas prie K. Kasakausko paminklo – štai kiek daug telpa trumpame kelyje nuo mokyklos aukštumėlės iki Dabikinės pakrantės. Dėkojame buvusiems draugėje ir lauksime kitų susitikimų, vaizdingų kraštotyrininkės Ritos Ringienės pasakojimų.