Elena Adomaitienė
E. Adomaitienė gimė 1930 m. Vervedžių kaime, pasislėpusiame miškingose ir pelkėtose lygumose, tarp Papilės ir Akmenės. Ištekėjusi Elena išėjo gyventi į Akmenę. Kasdieniai darbai, vaikų auginimas, namo statyba – toks eilinio lietuvio, eilinės lietuvės moters gyvenimo kelias. Ir nežinia, kaip būtų susiklosčiusi tolesnė eiga, jeigu ne sūnaus Stasio pomėgis piešti ir jo mokslas Telšių dailės technikume.
Ir štai viduramžė moteris, stebėdama sūnaus darbą, motiniškai jam pradėjo patarinėti, net pakritikuoti, kol sūnus patarė jai pačiai tapyti.
Sūnaus ir mamos tandemas – unikalus Lietuvos dailės fenomenas. Įvyko nuostabus dalykas: sūnus profesionalus dailininkas sužadino mamos – paprastos moters kūrybinius polinkius, padėjo jai atsiskleisti ir tapti pilnavertei Lietuvos dailės atstovei.
E. Adomaitienė paveiksluose atkuria senojo lietuviško kaimo gyvenimą, juose atgyja valstietiškos sodybos vaizdas su jos gyventojais, vienur užsiėmusiais kasdieniais darbais, kitur – švenčiančiais vestuves, Užgavėnes. Jos paveikslams būdinga kompozicinė darna, kolorito jausmas, o drauge ir jautrus, vaikiškai nuoširdus išsipasakojimas.
E. Adomaitienė puiki senosios liaudies architektūros žinovė. Medinio gyvenamojo pastato struktūra, sienų ir stogo santykis, durų ir langų išdėstymas, šiaudinio stogo stiprinimo detalės – visa tai pateikiama įtikinamai ir drauge meniškai. Ne mažesnio dėmesio susilaukia ir ūkiniai pastatai, net keliuose paveiksluose nupiešta pašiūrė – bragas ant keturių stulpų uždėtas slankiojantis stogelis šienui ar šiaudams sukrauti. O į visą sodybą ar kelių sodybų grupę pažvelgiama tartum iš paukščio skrydžio - vėlgi išryškėja komplekso struktūra su tvoromis, varteliais, tvenkiniais... Ir visa tai sutvarkyta, nėra griuvenų, išlaužytų tvorų.
Beveik visų paveikslų jungiamasis elementas yra aplinkos vaizdas: žmonių gyvenimas, įvykiai vyksta gamtos fone, kuriame visada yra medžiai, krūmai, gėlės, žolės, debesys.
Tautodailės parodose Elenos Adomaitienės paveikslai visada yra pastebimi, pritraukia žiūrovus, susilaukia palankaus įvertinimo. Apdovanojimų sąrašas:
1985 m. Respublikinės dainų šventės laureatė;
1987 m. Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medalis;
1989 m. LTSR meno saviveiklos žymūnės vardas;
1992 m. Pauliaus Galaunės premija;
1992 m. Respublikinė Adomo Varno premija;
1996 m. Respublikinė Adomo Varno premija (antroji);
2003 m. Kultūros ministerijos Valstybinė stipendija;
2005 m. Suteiktas Meno kūrėjo statusas.
