Parodos, renginiai

Pagaliau sulaukus šilto pavasario, į muziejų atkeliavo jau antroji šiais metais tropinių drugelių kokonų siunta. Be lankytojų pamėgtų ir dažniausiai fotomodeliais dirbančių drugių „pelėdų“ šį kartą namelyje apsigyveno dar aštuonios rūšys spalvingų skrajūnų iš Afrikos, Azijos, Australijos ir Pietų Amerikos. Dviems rūšims būdingi ryškūs skirtumai pagal lytį. Nepaisant to, kad drugeliai palikuonių neaugina, Hypolimnas bolina ir Catonephele numilia patinėliai yra puošnesni, o patelės – labiau slepiamosios spalvos. Karaliauja ruda ir mėlyna spalvos – neonu spindintys morfidai, pilkai mėlynos „pelėdos“ ir kitos smulkesnės rūšys, pasipuošusios šios spalvos dėmėmis. Egzotiški gražuoliai gyvena trumpai, todėl kviečiame atvykti ir patiems pamatyti.

Penkiolika poetų iš Klaipėdos, Skuodo, Plungės, Kauno ir Akmenės krašto vakar suskrido į Papilę ir tapo lakštingalomis Papilės šventovėje, į kurią dalyvius ir žiūrovus suginė įkyrus lietutis neleidęs įsikurti įprastoje vietoje ant Ventos kranto. Toks planas tikriausiai buvo iš aukščiau numatytas, kad eilės apie šventuosius, maldas skambėtų būtent po bažnyčios skliautais. Dar daugiau jų buvo skirta gimtajam kraštui, apdainuota Akmenė, Papilė, o viešnios iš Klaipėdos prisilietė prie Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros klodų. Eilėse sutelpa viskas: asmeniniai išgyvenimai, laiko tėkmė ir dabarties aktualijos, kviečiant susimąstyti, kiek kartų per metus pasigendame dvasingumo...

Už drauge sukurtą poezijos šventę dėkojame Papilės bažnyčios klebonui Rimvydui Marozui, Papilės bendruomenei, Akmenės meno mokyklos smuikininkų ansambliui ir jaunųjų muzikantų pedagogams, ir visiems, kurie atėjo, buvo kartu, skaitė ir klausėsi, džiaugėsi muzika ir šventovės rimtimi.  

Nepastebimai pralėkė vieneri metai ir vėl į Krašto muziejų sugrįžta „Akimirkos“: akimirkos kūrybos proceso, kurio rezultatais tradiciškai jau daugelį metų pasidalijama su muziejaus lankytojais. Parodoje bus eksponuojami geriausi Akmenės rajono moksleivių ir juos paruošusių pedagogų tapybos darbai ir technologijų pamokose sukurti kūriniai.

Parodos atidarymo renginys vyks gegužės 28 d. 12 val.

„Akimirkos“ lauks žiūrovų iki liepos 15 d. Kviečiame apsilankyti.

Grupelė keliautojų, nepabūgusių prastų oro prognozių, gegužės 17 d. leidosi į žygį nuo aukščiausių kažkada buvusios prieledyninės Dabikinės vietų iki šių dienų upės. Yra sakoma, jog į tą pačią upę neįbrisi, vanduo kaip ir laikas nubėgo ir niekada nebus toks pat.

Apie praeitį mums kalba nuotraukos, užrašyti prisiminimai, istoriniai dokumentai. Naudodami šį ankstesnių kartų sukauptą turtą, apėjome rečiau saviškių ir svečių lankomas vietas, tai buvo gera proga prisiminti, kas rūpinosi atkurti sunaikintus Akmenės miesto ženklus ir toliau formavo krašto tapatybę, kur stovėjo ankstesnės bažnyčios ir Dabikinėlės dvaras.

Efemeriškas Žemės menas ir akmenų simfonija pušyne – tai lyg priešprieša tarp laikina ir amžina, visai kaip trumpas žmogaus gyvenimas ir nesustojantis upės tekėjimas. Dėkojame padėjusiems sukurti vakaro stebuklą: Margaritai Skabeikienei, Lidai Kazlauskienei, Stanislovui ir Antanui Adomaičiams, Raimondui Galminui ir visiems, kurie nuėjo šį kelią kartu.

Akmenės krašto muziejus gegužės 17 d. kviečia išeiti iš ekspozicijų salių ir leistis tyrinėti mažų gamtos, istorijos ir žmonių kūrybos paslapčių palei Dabikinę. Dabikinė – Akmenės miestelį užauginusi upė, suteikianti formą mistinei „galvai“ ties pušynu, jos slėnyje ir krantuose gausu meninių akcentų. Upė gali būti jungianti ir skirianti (dažnai sutampa su valstybių, rajonų ribomis), upė gali būti pražūtinga, gali būti maitintoja. Prie upių pirmiausiai kūrėsi ir gyveno žmonės, todėl upėvardžiai yra laikomi seniausiais krašto vardais. Upės buvo pirmieji patikimi keliai, jungę tolimas civilizacijas, tačiau ... prie upių stūkso ir didieji gynybai skirti piliakalniai, saugoję nuo priešiškai nusiteikusių svetimųjų. Akmenės krašte upių atodangose atsiveria priešistorinių geologinių epochų klodai. 
Pilnaties žygio metu nusilenksime Dabikinei, pasistengsime pajusti, kuo gi ypatinga ši Akmenės krašto upė, kas slypi jos vingiuose, slėniuose ir užutėkiuose. Tolimiausiu tašku taps Skretiškės kaimo kapinaitės, ant upės kranto priglaudusios nūnai bevardžiais tapusius šių vietovių žmones, apipintos įvairiomis legendomis ir istorijomis, kaip ir visa, kas sena palei Dabikinę. Jau visai sutemus lauks staigmenos Dabikinėlės karjere, karštas arbatos puodelis, gal ir laumių burtai, jei žygis bus pavykęs...
Kviečiame prisijungti ir tyrinėti kartu! 

Žygio pradžia: gegužės 17 d. (šeštadienis) 18 val. prie Akmenės krašto muziejaus, K. Kasakausko g. 17.
Numatoma renginio trukmė: apie 4-5 val.
Pasiruošimas žygiui: avalynė ir apranga, tinkama buvimui gamtoje, nakties vėsai.
Daugiau informacijos tel.: +370 425 55 075 ir el. paštu: info@akmenesmuziejus.lt

POEZIJOS ŠVENTĖ „LAKŠTINGALŲ NAKTIS“

Gegužės 22 d. 19 val. kviečiame į tradicinę poezijos šventę Papilėje (J. Basanavičiaus g. 6, Papilė, Akmenės r.).

Šventės vieta – Lakštingalų slėnis. Esant blogoms oro sąlygoms, šventė vyks Papilės Šv. Juozapo bažnyčioje.

Poeziją skaitys Akmenės rajono poetai ir svečiai.

Akmenės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius kartu su Akmenės rajono savivaldybės viešąja biblioteka ir Lazdynų Pelėdos memorialiniu muziejumi maloniai kviečia moksleivius ir jaunimą (nuo 16 iki 29 metų amžiaus), ir suaugusius rašytojus prozininkus dalyvauti rašytojos Lazdynų Pelėdos 2025 metų literatūrinių kūrinių konkurse.

Konkurso pradžia – balandžio 17 diena, pabaiga – rugpjūčio 17 diena.

Daugiau informacijos pateikiama interneto svetainėse:
-Akmenės rajono savivaldybės internetiniame puslapyje www.akmene.lt ir "Facebook" paskyroje
-Viešosios bibliotekos internetiniame puslapyje www.abiblioteka.lt  ir "Facebook" paskyroje
-Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus "Facebook" paskyroje

Konkurso nuostatai

Konkurso dalyvio anketa

Balandžio 26 d. 13 val. kviečiame dalyvauti parodos „DONA NOBIS PACEM“ („Suteik mums ramybę“) atidaryme, kuris vyks Akmenės krašto muziejuje. Savo kūrybą pristatys du menininkai: tapytojas Raimondas Navakauskas ir skulptorius Alvydas Vadapalas, renginį muzikiniais garsais papuoš Emilija ir Gražvydas Staigvilai.

R. Navakauskas gimė 1961 m. Naujojoje Akmenėje, studijavo Telšių taikomosios dailės technikume ir Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1978 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūryba apima įvairias sritis – nuo tapybos iki sakralinio meno, ypač ikonografijos. R. Navakausko ikonos – tai ne tik religiniai atvaizdai, bet ir dvasingumo, grožio bei šviesos išraiška. Jis teigia, kad „langas į dangų yra ikona“, o jų gausa – „Dievo troba su visų šventųjų vitražu“.

Kūrybos procesas kartu yra ir dvasinis kelias, nes paveikslas kuriamas sluoksniais, o kol naujai užteptas nudžiūva, dailininkui lieka laiko maldai, mąstymui apie tapomą epizodą. Ikonoms yra naudojami natūralūs dažai iš mineralų, kurie trinami iki miltų, maišomi su kiaušinio tryniu, įdedama vyno acto, levandų aliejaus. Naudojamas tikras auksas. Ikonografijoje labai daug simbolių, kiekviena spalva ir proporcijos turi savo reikšmę.

Neretai šis menas siejamas su rusų cerkvėmis, tačiau jo istorija daug senesnė: tai sakralinis paveikslas, atsiradęs bizantiškoje kultūroje, vaizduojantis šventus asmenis, scenas iš jų gyvenimo, biblinius ar liturginius siužetus. Būdinga Rytų krikščionių bažnyčioms, įskaitant stačiatikių ir graikų. Ikona nuo kitų krikščioniška tema nutapytų paveikslų skiriasi tuo, kad atliekama pagal labai tikslų ikonografinį kanoną, perduodamą iš kartos į kartą. Jis saugo šį atlikimo būdą nuo galimų klaidų ir iškraipymų. Ir tai nepakito iki šių dienų.

Kviečiame ateiti į parodos atidarymą arba apsilankyti vėliau. Paroda veiks iki gegužės 26 dienos.

Šiandien Krašto muziejus sulaukė seniai lauktų svečių – geologų ekspedicijos dalyvių iš Gamtos tyrimų centro, kurie dvi dienas keliavo po Akmenės rajoną lankydami karjerus, atodangas ir kitas geologiškai įdomias vietas. Grupės vadovas dr. Jonas Satkūnas priminė fitozauro Akmenės rajone radybas, atskirų sričių specialistai aptarė ir padiskutavo apie muziejaus rinkiniuose esančias sistematines priešistorinių gyvių grupes. Būta išankstinių klausimų, patikslinimų ir didelio smalsumo, nes proga tai sužinoti iš profesionalų – išties reta. Didysis amonitas ir fitozauro dantys yra vieninteliai tokie radiniai visoje Lietuvoje ir eksponuojami būtent Akmenės rajone, kur buvo rasti. Dviejų į meteoritus panašių akmenų kilmė visgi yra kitokia, tačiau ne mažiau intriguojanti: mažesnysis tolimoje praeityje galėjo būti išsviestas iš kraterio kaip vulkaninė bomba, ledynų apardytas ir atridentas iki mūsų šalies. Ne mažiau aktyvaus aptarimo sulaukė lankytojų atsinešti pavyzdžiai. Kokie vabzdžiai įkliuvo skaidriame Baltijos gintare, kaulas tai ar koralas, meteoritas, o gal jo žemiškasis dvynys, – šie ir daugybė kitų klausimų ir atsakymų praturtino visų diskusijos dalyvių žinias. Dėkojame svečiams ir lauksime kitų apsilankymų.

Velykiniai margučiai – vienas seniausių ir gražiausių lietuviškų papročių simbolių. Kiaušinio marginimas nuo seno buvo siejamas su pavasario atbudimu, gyvybės atsinaujinimu ir gamtos galia. Dažniausiai marginta vašku, vėliau – skutinėta ar dažyta natūraliais augaliniais dažais, naudojant svogūnų lukštus, ąžuolo žievę, įvairias žoleles.

Tradiciniuose raštuose dominuoja saulutės, gyvybės medžiai, žalčiai, paukščių pėdutės – visi šie simboliai turi gilią prasmę. Kiekvienas raštas – tarsi palinkėjimas: sveikatos, derliaus, darnos ar meilės. Marginant kiaušinį, svarbu ne tik grožis, bet ir ritualas – tai buvo atliekama su pagarba, dažnai tylint ar siunčiant gerus linkėjimus.

Lietuvos regionuose buvo populiarūs skirtingi marginimo būdai – Dzūkijoje ypač pamėgtas skutinėjimas, Aukštaitijoje – vašku piešti raštai. Šiandien daugelis grįžta prie senųjų technikų, norėdami pajusti ryšį su protėvių kultūra. Margučiai tapo ne tik šventės atributu, bet ir mažu meno kūriniu.

Prieššventiniu laikotarpiu – balandžio 16-18 d. kviečiame į Krašto muziejuje organizuojamas kiaušinių marginimo dirbtuvėles.