Parodos, renginiai

Grupelė keliautojų, nepabūgusių prastų oro prognozių, gegužės 17 d. leidosi į žygį nuo aukščiausių kažkada buvusios prieledyninės Dabikinės vietų iki šių dienų upės. Yra sakoma, jog į tą pačią upę neįbrisi, vanduo kaip ir laikas nubėgo ir niekada nebus toks pat.

Apie praeitį mums kalba nuotraukos, užrašyti prisiminimai, istoriniai dokumentai. Naudodami šį ankstesnių kartų sukauptą turtą, apėjome rečiau saviškių ir svečių lankomas vietas, tai buvo gera proga prisiminti, kas rūpinosi atkurti sunaikintus Akmenės miesto ženklus ir toliau formavo krašto tapatybę, kur stovėjo ankstesnės bažnyčios ir Dabikinėlės dvaras.

Efemeriškas Žemės menas ir akmenų simfonija pušyne – tai lyg priešprieša tarp laikina ir amžina, visai kaip trumpas žmogaus gyvenimas ir nesustojantis upės tekėjimas. Dėkojame padėjusiems sukurti vakaro stebuklą: Margaritai Skabeikienei, Lidai Kazlauskienei, Stanislovui ir Antanui Adomaičiams, Raimondui Galminui ir visiems, kurie nuėjo šį kelią kartu.

Akmenės krašto muziejus gegužės 17 d. kviečia išeiti iš ekspozicijų salių ir leistis tyrinėti mažų gamtos, istorijos ir žmonių kūrybos paslapčių palei Dabikinę. Dabikinė – Akmenės miestelį užauginusi upė, suteikianti formą mistinei „galvai“ ties pušynu, jos slėnyje ir krantuose gausu meninių akcentų. Upė gali būti jungianti ir skirianti (dažnai sutampa su valstybių, rajonų ribomis), upė gali būti pražūtinga, gali būti maitintoja. Prie upių pirmiausiai kūrėsi ir gyveno žmonės, todėl upėvardžiai yra laikomi seniausiais krašto vardais. Upės buvo pirmieji patikimi keliai, jungę tolimas civilizacijas, tačiau ... prie upių stūkso ir didieji gynybai skirti piliakalniai, saugoję nuo priešiškai nusiteikusių svetimųjų. Akmenės krašte upių atodangose atsiveria priešistorinių geologinių epochų klodai. 
Pilnaties žygio metu nusilenksime Dabikinei, pasistengsime pajusti, kuo gi ypatinga ši Akmenės krašto upė, kas slypi jos vingiuose, slėniuose ir užutėkiuose. Tolimiausiu tašku taps Skretiškės kaimo kapinaitės, ant upės kranto priglaudusios nūnai bevardžiais tapusius šių vietovių žmones, apipintos įvairiomis legendomis ir istorijomis, kaip ir visa, kas sena palei Dabikinę. Jau visai sutemus lauks staigmenos Dabikinėlės karjere, karštas arbatos puodelis, gal ir laumių burtai, jei žygis bus pavykęs...
Kviečiame prisijungti ir tyrinėti kartu! 

Žygio pradžia: gegužės 17 d. (šeštadienis) 18 val. prie Akmenės krašto muziejaus, K. Kasakausko g. 17.
Numatoma renginio trukmė: apie 4-5 val.
Pasiruošimas žygiui: avalynė ir apranga, tinkama buvimui gamtoje, nakties vėsai.
Daugiau informacijos tel.: +370 425 55 075 ir el. paštu: info@akmenesmuziejus.lt

POEZIJOS ŠVENTĖ „LAKŠTINGALŲ NAKTIS“

Gegužės 22 d. 19 val. kviečiame į tradicinę poezijos šventę Papilėje (J. Basanavičiaus g. 6, Papilė, Akmenės r.).

Šventės vieta – Lakštingalų slėnis. Esant blogoms oro sąlygoms, šventė vyks Papilės Šv. Juozapo bažnyčioje.

Poeziją skaitys Akmenės rajono poetai ir svečiai.

Akmenės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius kartu su Akmenės rajono savivaldybės viešąja biblioteka ir Lazdynų Pelėdos memorialiniu muziejumi maloniai kviečia moksleivius ir jaunimą (nuo 16 iki 29 metų amžiaus), ir suaugusius rašytojus prozininkus dalyvauti rašytojos Lazdynų Pelėdos 2025 metų literatūrinių kūrinių konkurse.

Konkurso pradžia – balandžio 17 diena, pabaiga – rugpjūčio 17 diena.

Daugiau informacijos pateikiama interneto svetainėse:
-Akmenės rajono savivaldybės internetiniame puslapyje www.akmene.lt ir "Facebook" paskyroje
-Viešosios bibliotekos internetiniame puslapyje www.abiblioteka.lt  ir "Facebook" paskyroje
-Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus "Facebook" paskyroje

Konkurso nuostatai

Konkurso dalyvio anketa

Balandžio 26 d. 13 val. kviečiame dalyvauti parodos „DONA NOBIS PACEM“ („Suteik mums ramybę“) atidaryme, kuris vyks Akmenės krašto muziejuje. Savo kūrybą pristatys du menininkai: tapytojas Raimondas Navakauskas ir skulptorius Alvydas Vadapalas, renginį muzikiniais garsais papuoš Emilija ir Gražvydas Staigvilai.

R. Navakauskas gimė 1961 m. Naujojoje Akmenėje, studijavo Telšių taikomosios dailės technikume ir Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1978 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūryba apima įvairias sritis – nuo tapybos iki sakralinio meno, ypač ikonografijos. R. Navakausko ikonos – tai ne tik religiniai atvaizdai, bet ir dvasingumo, grožio bei šviesos išraiška. Jis teigia, kad „langas į dangų yra ikona“, o jų gausa – „Dievo troba su visų šventųjų vitražu“.

Kūrybos procesas kartu yra ir dvasinis kelias, nes paveikslas kuriamas sluoksniais, o kol naujai užteptas nudžiūva, dailininkui lieka laiko maldai, mąstymui apie tapomą epizodą. Ikonoms yra naudojami natūralūs dažai iš mineralų, kurie trinami iki miltų, maišomi su kiaušinio tryniu, įdedama vyno acto, levandų aliejaus. Naudojamas tikras auksas. Ikonografijoje labai daug simbolių, kiekviena spalva ir proporcijos turi savo reikšmę.

Neretai šis menas siejamas su rusų cerkvėmis, tačiau jo istorija daug senesnė: tai sakralinis paveikslas, atsiradęs bizantiškoje kultūroje, vaizduojantis šventus asmenis, scenas iš jų gyvenimo, biblinius ar liturginius siužetus. Būdinga Rytų krikščionių bažnyčioms, įskaitant stačiatikių ir graikų. Ikona nuo kitų krikščioniška tema nutapytų paveikslų skiriasi tuo, kad atliekama pagal labai tikslų ikonografinį kanoną, perduodamą iš kartos į kartą. Jis saugo šį atlikimo būdą nuo galimų klaidų ir iškraipymų. Ir tai nepakito iki šių dienų.

Kviečiame ateiti į parodos atidarymą arba apsilankyti vėliau. Paroda veiks iki gegužės 26 dienos.

Šiandien Krašto muziejus sulaukė seniai lauktų svečių – geologų ekspedicijos dalyvių iš Gamtos tyrimų centro, kurie dvi dienas keliavo po Akmenės rajoną lankydami karjerus, atodangas ir kitas geologiškai įdomias vietas. Grupės vadovas dr. Jonas Satkūnas priminė fitozauro Akmenės rajone radybas, atskirų sričių specialistai aptarė ir padiskutavo apie muziejaus rinkiniuose esančias sistematines priešistorinių gyvių grupes. Būta išankstinių klausimų, patikslinimų ir didelio smalsumo, nes proga tai sužinoti iš profesionalų – išties reta. Didysis amonitas ir fitozauro dantys yra vieninteliai tokie radiniai visoje Lietuvoje ir eksponuojami būtent Akmenės rajone, kur buvo rasti. Dviejų į meteoritus panašių akmenų kilmė visgi yra kitokia, tačiau ne mažiau intriguojanti: mažesnysis tolimoje praeityje galėjo būti išsviestas iš kraterio kaip vulkaninė bomba, ledynų apardytas ir atridentas iki mūsų šalies. Ne mažiau aktyvaus aptarimo sulaukė lankytojų atsinešti pavyzdžiai. Kokie vabzdžiai įkliuvo skaidriame Baltijos gintare, kaulas tai ar koralas, meteoritas, o gal jo žemiškasis dvynys, – šie ir daugybė kitų klausimų ir atsakymų praturtino visų diskusijos dalyvių žinias. Dėkojame svečiams ir lauksime kitų apsilankymų.

Velykiniai margučiai – vienas seniausių ir gražiausių lietuviškų papročių simbolių. Kiaušinio marginimas nuo seno buvo siejamas su pavasario atbudimu, gyvybės atsinaujinimu ir gamtos galia. Dažniausiai marginta vašku, vėliau – skutinėta ar dažyta natūraliais augaliniais dažais, naudojant svogūnų lukštus, ąžuolo žievę, įvairias žoleles.

Tradiciniuose raštuose dominuoja saulutės, gyvybės medžiai, žalčiai, paukščių pėdutės – visi šie simboliai turi gilią prasmę. Kiekvienas raštas – tarsi palinkėjimas: sveikatos, derliaus, darnos ar meilės. Marginant kiaušinį, svarbu ne tik grožis, bet ir ritualas – tai buvo atliekama su pagarba, dažnai tylint ar siunčiant gerus linkėjimus.

Lietuvos regionuose buvo populiarūs skirtingi marginimo būdai – Dzūkijoje ypač pamėgtas skutinėjimas, Aukštaitijoje – vašku piešti raštai. Šiandien daugelis grįžta prie senųjų technikų, norėdami pajusti ryšį su protėvių kultūra. Margučiai tapo ne tik šventės atributu, bet ir mažu meno kūriniu.

Prieššventiniu laikotarpiu – balandžio 16-18 d. kviečiame į Krašto muziejuje organizuojamas kiaušinių marginimo dirbtuvėles.

Praėjusią savaitę Krašto muziejų pasiekė pirmoji šiais metais tropinių drugelių kokonų siunta. Šiomis dienomis spalvingi skrajūnai labai aktyviai ritasi, pirmieji skrydžiui pakilo smulkiausi drugeliai, kiek vėliau – mėlynieji morfai ir drugiai „pelėdos“. Iš viso namelyje apsigyveno 10 skirtingų rūšių iš keturių žemynų. Po ilgokos pertraukos turime išskirtinę rūšį – didįjį Atlaso drugį (Attacus atlas) iš Pietryčių Azijos. Tai vieni didžiausių pasaulio drugelių, kurių sparnai uždengia žmogaus plaštaką. Jų kokonai taip pat įspūdingo dydžio, tačiau ristis kol kas neskuba. Kviečiame atvykti ir pamatyti.

Gerbiami Akmenės krašto gyventojai,

Akmenės krašto muziejaus kolektyvas kviečia visus, savo asmeniniuose archyvuose sukaupusius senų nuotraukų, pasidalinti išsaugotais istoriniais kadrais. Laikas bėga ir net tie įvykiai, kurie atrodė dar visai neseniai buvę, neužauginę istorinės vertės – dabar jau prašosi įvertinimo, aprašymo, veidų atpažinimo. Nuotraukų vertę išdidina žinomos aplinkybės: kas yra kadre ar slypi už jo, antrame plane, kas vyksta ir kokie žmonės dalyvauja. Jūsų išsaugoti vaizdai – tai neįkainojama istorijos dalis, padedanti išsaugoti mūsų krašto paveldą ateities kartoms. Lauksime jūsų muziejuje K. Kasakausko g. 17, Akmenėje. Daugiau informacijos telefonu: +370 425 55 075.

Skelbiame nuotrauką, kuri nukeliavo ilgą kelią per Lietuvą, grįžo į Akmenę ir pasakoja apie laiką, kai ratus traukė arkliai. Aliutė Dyšaitė su drauge Akmenės centre, prie batsiuvio dirbtuvės 1935 m.

Trys knygos ir trys portretinės nuotraukos jų viršeliuose bei pirmąją nuo paskutinės skiriantis 20 metų tardymų, kalėjimų ir tremties laikas. Užrašytą išskirtinę vieno žmogaus istoriją į Krašto muziejų atvežė profesorius Algis Vyšniūnas ir jį atlydėjusi istorikė Kristina Puzarienė. Karo ir pokario metais būta nedaug laisvės kovotojų, kurie išgyveno bausmės dešimtmečius ir grįžo į Lietuvą. Profesoriaus tėvas Vladas Vyšniūnas perėjo visus pragaro ratus, ilgiausiai buvo kalinamas Kazachstano lageriuose. Atgavęs laisvę, daug dirbo, kad paliktų rašytinį liudijimą. Sukrečianti kriminalinių kalinių ir prižiūrėtojų savivalė, darbas radioaktyvių uolienų kasyklose ir nuolatinis badas stepėje, kur auga vien dygūs krūmynai, – tokia būtis Kazachstane laukė 12 000 lietuvių kalinių, o iš viso plačioje lagerių sistemoje buvo kalinama apie 156 000 tautiečių. Tai daugiau nei buvo ištremta į Sibirą 1940-1953 m. Nepaisant to, apie politinius kalinius, kurie amžiams liko svetimuose kraštuose, vis dar kalbama labai mažai, gulagų laikotarpis beveik netyrinėtas, o gyvų liudininkų jau nėra. Akmenės krašte mažai žinomas Juozas Kondratas – vienas iš Kengyro lagerio sukilimo organizatorių – aprašytas A. Solženycino kūriniuose. Galbūt verta pagalvoti apie atminimo ženklą šiam iš Kinkių kaimo kilusiam inteligentui?

Pasikeitus santvarkoms, buvę politiniai kaliniai ir jų palikuonys stengėsi pažymėti bausmės ir laidojimo vietas, jei tik jos būdavo prieinamos. Išskirtinį monumentą prie Balchašo įrengė lietuvių, ukrainiečių ir japonų atstovai karcerio duobėje. Tai lyg vilties ženklas kančių paženklintoje stepėje – karceris čia neretai būdavo pasirenkamas vietoje pavojingo darbo kasyklose, kur laukė mirtis. Atsisveikindamas profesorius A. Vyšniūnas pasidalino lūkesčiu, kad daugiau jaunų žmonių žinotų savo tautos praeitį, atpažintų nepelnytai primirštas asmenybes.