Parodos, renginiai

Atsiprašome, šiuo metu dėl užsitęsusios gamybos nebeturime Akmenės rajono „Surink Lietuvą“ magnetukų. Prekybą atnaujinsime ir informuosime iš karto, kai tik gausime užsakytą siuntą.

Rugpjūčio 16 d. vyks tradicinis mėgėjų teatrų festivalis Paragiuose. Prieš renginį žiūrovai kviečiami dalyvauti Šv. Roko atlaiduose Šiaudinėje, Šv. mišias aukos kunigas Rimvydas Marozas.

Teatrų festivalį šiemet pradės teatrologės, režisierės Andrėjos Stulginskienės paskaita apie klojimo teatrų tradicijas, vėliau bus parodyti du spektakliai, o renginį linksma gaida užbaigs folkloro kolektyvas iš Platelių.

Renginio programa:

14:00 Paskaita „Klojimo teatrų tradicijos Šiaulių apskrityje: Povilo Višinskio ir Lazdynų Pelėdos dialogas“. Režisierė, teatrologė Andrėja Stulginskienė.

14:30 Teatralizuotas pasirodymas „Po tėviškės dangum“. Šiaulių regiono meno mėgėjų jungtinis kolektyvas. Scenarijaus autorė ir režisierė – Andrėja Stulginskienė.

17:00 Dramatiška komedija „Laimės kalvis“. Mažeikių rajono Tirkšlių kultūros centro mėgėjų teatras. Scenarijaus autorius – Edmundas Untulis, režisierė – Birutė Vaičkuvienė.

19:00 Folkloro kolektyvo „Platelē“ koncertas ir gegužinė. Žemaičių Kalvarijos kultūros centras, Platelių filialas, vadovai – Aivaras ir Aliona Alminai.

Bilieto kaina – 5 eurai.

Senjorams, moksleiviams, studentams, neįgaliesiems – 3 eurai.

2026 m. minime Lietuvos radijo šimtmetį ir labiausiai šioje srityje nusipelniusias asmenybes. Viena iš jų turi nors ir ne šakninių, bet tvirtų ryšių su Papilės kraštu.

Rugpjūčio 4 d. sukaktų 132-eji metai Alfonsui Jurskiui – vienam iš Lietuvos radijo įkūrėjų, pirmajam radiotechnikui, vadovavusiam Kauno radijo stočiai 1926-1930 m. laikotarpiu.

A. Jurskis gimė 1894 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio rajone, bet po ankstyvos tėvo mirties likimas jį, dar vaiką, atvedė į Papilę, kur klebonavo dėdė Petras Jurskis, tapęs globėju ir mokslų rėmėju. Kunigas buvo tikras šviesuolis, domėjosi mokslu, gamta, turėjo surinkęs fosilijų kolekciją. Su geologinės krašto praeities žyme yra jo pastatydintas kryžius priešais bažnyčią. Kryžiaus pamate galima aptikti priešistorinių gyvių įspaudų.

Alfonsas Jurskis Papilėje praleido tik keletą metų, čia pradėjo lankyti mokyklą, vėliau pakilo skrydžiui į didelius miestus, kur siekė aukštesnio išsilavinimo, studijavo ir darbo patirties sėmėsi užsienio valstybėse (Rusijoje, Anglijoje, Prancūzijoje). Per klajonių metus be pagrindinio darbo įvairiose elektrotechnikos laboratorijose išbandė ledlaužio radisto patirtį, spėjo pasidarbuoti Eifelio bokšto radijo stotyje, išmoktus teorinius dalykus pritaikydavo praktiškai. Su tokia patirtimi buvo kviečiamas dėstyti Kauno aukštosiose mokyklose, karo technikos kursuose, kur dirbo iki pat pirmosios sovietinės okupacijos 1940 m. Baigiantis karui, 1944 m. rudenį A. Jurskis su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau – Jungtines valstijas, ten tęsė dėstytojo darbą.

Minint 100-ąsias gimimo metines Alfonso Jurskio vaikai įsteigė premiją, kurią gali pelnyti gabiausi Kauno technologijos universiteto studentai, kilę iš provincijos. Taip simboliškai parodoma pagarba jų tėvo nueitam keliui iš atokaus vienkiemio iki didžiųjų valstybių laboratorijų ir auditorijų.

Nuotrauka iš: www.ktu.edu

Jau šio penktadienio vakarą 16:30 val. kviečiame į dviejų kraštiečių sukauptų kolekcijų pristatymą.

• Valstybės simbolių ir heraldikos paroda. Skirtingų daiktų, suvenyrų, daugiausia – vėliavėlių su vietovių herbais, simboliais muziejui perdavė buvęs rajono meras Anicetas Lupeika. Kartu eksponuojamos smulkios gautos dovanos, padėkos raštai ir įvairiomis progomis sukurtų molinių medalių rinkinys.
• Aviacijos istorijos parodą paruošė kolekcininkas Vytautas Faberas, ji muziejuje veiks ištisus metus. Tai tik dalis jo sukauptos kolekcijos, apimanti pasaulio aviacijos istoriją: lėktuvų modeliai ir garsesni lakūnai, karo metų įvykiai ir juos menantys daiktai, dokumentai, lakūnų aprangos pavyzdžiai, apdovanojimai bei nuotraukos.

Atidarymo metu bus galimybė paklausyti kolekcininkų pasakojimų, užduoti klausimus. Kviečiame dalyvauti.

Į Krašto muziejų atvyko akmeniškės Gabijos Ratkevičiūtės tapybos darbų paroda (vadovė – lekt. Vita Opolskytė). Tai jos baigiamojo darbo Vilniaus dailės akademijoje kūriniai. Savo tapybos stilių ir idėją autorė pristato taip:

„Diplominiame darbe „Paviršiumi drumsti“ per tapybinę raišką tyrinėjami dichotominiai ryšiai drobėse virsta daugiasluoksniais, nepažiniais ir neapibrėžtais vaizdiniais. Analizuojant moters kūno bei gamtos cikliškumą, asmeninė – intymi patirtis čia transformuojama į universalų pajautimą, kurį sukuria ir atskleidžia technologinė priešprieša tarp akrilo ir aliejaus sluoksnių. Juos dengiant konkretus figūratyvus vaizdas pamažu virsta abstrakčia ir neįvardijama paveikslo visuma. Kūrinių ciklas atspindi nepaliaujamą ir trapų virsmą tarp atpažįstamo ir neapibrėžto, kur rasti „laumių“ motyvai gamtoje leidžia išreikšti nujaučiamą susiliejimą, o konkretumas galutinai ištirpsta peizažinėje darnoje.“

Paroda veiks iki 2026 m. rugpjūčio 17 d. Kviečiame apsilankyti!

Greta oto – trapus stiklasparnis drugelis, kuris pirmą kartą svečiuojasi mūsų drugelių name. Natūraliomis sąlygomis  šie drugeliai yra teritoriniai – patinėliai telkiasi į pulkelius ir gina savo mažas buveines. Patelės renkasi partnerius atsižvelgdamos į būsimų „namų“ patrauklumą palikuonims. Lervos maitinasi nuodingų augalų lapais, todėl smulkūs skrajūnai yra nuodingi ar bent neskanūs visiems, besitaikantiems juos suėsti.

Šios ir dar dešimties kitų drugelių rūšių kokonai atkeliavo į muziejų savaitės viduryje, aktyviai ritasi ir laukia lankytojų.

„Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“ – šis 1926 m. birželio 12 d. nuskambėjęs šaukinys tapo Lietuvos radijo istorijos pradžia. Iki pirmosios transliacijos nueitas ilgas kelias. Radijo stotį, skirtą visuomenės reikmėms, nutarta statyti Kaune dar 1920 metais, tačiau iki paskelbimo apie save pasauliui praėjo dar šešeri metai.

Vos prabilęs į klausytojus, radijas skirtingomis kalbomis sujungė žmones iš įvairių pasaulio kampelių, skleidė žinią apie jauną Lietuvos valstybę, bet tautiečių ne iš karto buvo priimtas su pasitikėjimu. Prietaringi žmonės radijo bangas kaltino pritraukiant žaibą ar ilgai trunkantį lietų. Būta atvejų, kai antenas sunaikindavo, todėl radijo stoties darbuotojams teko imtis ir šviečiamojo darbo.

Krašto muziejuje birželio viduryje įrengta nedidelė pokario radijo imtuvų ekspozicija, kuri veiks visus šiuos metus. Kviečiame ateiti ir pažinti mūsų techninį paveldą.

Krašto muziejuje vienas pirmųjų dalykų, už kurio užkliūva lankytojų akis, yra siuvinėtas Akmenės herbas muziejininkų kabinete. Neretai kyla klausimas – kieno tai darbas, kokia jo istorija?

Visą šią savaitę minime lietuvių tremties sukaktį. 1941 m. birželio 14-19 dienomis dešimtys tūkstančių gyventojų buvo atplėšti nuo savo žemės ir perkelti į tolimas Rusijos sritis, daugiausia – Sibirą. Tai buvo masinių trėmimų pradžia, nors pirmieji žmonės iš Lietuvos ir Vilniaus krašto išvežti anksčiau.

Po J. Stalino mirties nemaža dalis tautiečių grįžo, tik ne visuomet buvo laukiami, neretai kilnodavosi iš vienos vietovės į kitą, kol iš naujo įleisdavo šaknis.

Tremtinė Margarita Ona Čeputienė taip pat ne iš karto parvyko į gimtinę. Pirmiau ją likimas atvedė į Akmenės kraštą. Čia patyrė daug draugiškumo, įsiliejo į vietos bendruomenę. Vėliau gyveno kituose miestuose. Visą laiką jautė dėkingumą šiltai ją priėmusiems žmonėms, todėl 2017 m. aplankė vietas, kur teko gyventi grįžus po tremties, ir paliko dovanų – ranka siuvinėtus tų vietovių herbus.

2026 m. paskelbti Kanklių metais ir ši dedikacija ragina prisiminti praeitį ir iš naujo atrasti gyvą, skambančią tradiciją, jungiančią kartas ir stiprinančią mūsų kultūrinį tapatumą. Šiek tiek besiskiriančios kanklės paplitusios visoje Lietuvoje, kiek mažiau populiarios Dzūkijoje.

Drauge su kitų tautinių tradicijų atgimimu pastebimas augantis kanklių gamybos amato populiarumas. Šiuolaikiniai meistrai puoselėja senąsias tradicijas, derindami jas su naujais meniniais sprendimais.

Parodos autorius – Egidijus Virbašius, vienas žymiausių lietuvių liaudies instrumentų meistrų ir tyrinėtojų. Jo kuriami instrumentai vertinami dėl autentiškumo, istorinio tikslumo bei išskirtinės garso kokybės. Meistras ne tik gamina ir restauruoja instrumentus, bet ir aktyviai tyrinėja jų istoriją. E. Virbašiaus instrumentų parodos pristatytos Lietuvoje ir įvairiose Europos šalyse.

Meistras savo kelią į muzikos pasaulį aprašo taip:

„Esu etnoinstrumentologinių ekspedicijų, etnomuzikavimo kursų organizatorius – entuziastas. Instrumentų gamyba susidomėjau studijuodamas liaudies muziką Lietuvos muzikos akademijoje. Išstudijavau ne tik Lietuvos muziejų fonduose saugomus instrumentus, bet ir latvių, estų, karelų, rusų, suomių muziejų fonduose esamus pavyzdžius. Baigęs studijas Lietuvos muzikos akademijoje pradėjau joje dirbti, mokiau studentus groti etniniais muzikos instrumentais. Kadangi esu gerai susipažinęs su muziejų rinkiniais, gamindamas naujus instrumentus laikausi būdingų etninių ir regioninių tradicijų.
Šiuo metu gaminu pučiamuosius (įvairių derinimų lumzdelius, diatonines ir chromatines birbynes, ragus, trimitus, švilpas, ožragius, skudučius, Labanoro dūdas); styginius (įvairių tipų kankles, psalterius, cimbolus, pūslines); mušamuosius (būgnus, skrabalus, terkšles, kleketus). Su malonumu tiriu, populiarinu šiuos lietuvių liaudies instrumentus“.

Kanklių parodos atidarymas Krašto muziejuje – 2026 m. birželio 12 d. 16:30 val.

Daug valgo – mažai dirba. Kas?

Gegužės 20 d. minima Pasaulinė bičių diena, skirta priminti šių vabzdžių svarbą žmonijai – bitės ne tik neša medų, bet ir atlieka itin svarbų vaidmenį apdulkindamos augalus. Lietuvoje bitininkystė nuo seno yra svarbi kultūrinio paveldo bei tradicijų dalis, dažnai perduodama iš kartos į kartą.

1933 m. išleistame Dotnuvos žemės ūkio akademijos docento Jono Kriščiūno vadovėlyje „Bitininkystė“ gausu įdomių faktų apie bites, jų auginimą. Nepaisant to, kad tai vienas darbščiausių vabzdžių, kasmet užauginama šeimynos dalis, kuri labai daug valgo, bet nieko nedirba. Tikriau sakant, yra lepinami, kad vieną kartą atliktų savo funkciją, o paskui negailestingai išvaromi iš avilio.

Štai ką apie tranų gyvenimo ypatumus rašo docentas J. Kriščiūnas:

• „Didžiausią tinginį vadina tranu. Vis dėlto žmogus ir didžiausias tinginys neprilygsta tranui. Tranai ne tiktai nieko avilyje nedirba, bet ir valgyti tingi pasiimti, o prašo bičių juos pavalgydinti. Bitės juos peni. Kai bitės, medonešiui pasibaigus, nustoja tranus penėti, tai tada ir patys iš korių medų ima. Trano perui maisto išeina beveik dvigubai daugiau kaip bitei darbininkei užauginti. Bet ir suaugęs tranas daug daugiau maisto sunaudoja – išlėkdamas laukan palakstyti, pilną pūslę išsineša medaus, o grįžta tuščiomis, bet su dideliu apetitu ir tuojau prašo bičių valgyti. Sako, kad tranai net tingi laukan eiti, kad išsivalytų, o išmatas meta avilyje. Jų išmatas bitės išvalo.“
• „Kad geresnė būtų padermė, reikalinga, kad tranas su motina nebūtų giminingi. Todėl tranai nuskrenda nuo savo šeimynos gana toli. Apvaisinimas įvyksta ore ir labai greitai motina grįžta į avilį, kad nepatektų paukščiams ar kitiems vabzdžiams į nasrus.“

Gamtoje niekas nedalijama dykai, tad linksmybės ilgai netrunka – avilyje kiekvienas turi savo pareigas ir likti amžinais išlaikytiniais nepavyksta net patiems geriausiems:

• „Kada nėra neapvaisintų motinų, tai nereikia ir tranų. Tranus bitės nustoja penėti. Tada tranai patys eina prie medaus, bet bitės jų neprileidžia. Tranai nuo korių nustumiami į avilio kampą ir be maisto labai greit nusilpnėja. Bitės tranus retai kada geluoniu užmuša. Dažniausiai išbadėjusį pusgyvį išmeta lauk ir tenai jis baigia savo amžių. Jei tranai metami labai spiriasi, tai jiems bitės sparnus, kojas nukandžioja. Tranai mėgina grįžti, bet sargyba jų neįleidžia. Bitės išmeta iš korių ir tranų vikšrelius.“

Visiems bičių augintojams ir medlaižiams linkime, kad metai būtų derlingi, o bičių šeimos klestėtų.