Parodos, renginiai

Greta oto – trapus stiklasparnis drugelis, kuris pirmą kartą svečiuojasi mūsų drugelių name. Natūraliomis sąlygomis  šie drugeliai yra teritoriniai – patinėliai telkiasi į pulkelius ir gina savo mažas buveines. Patelės renkasi partnerius atsižvelgdamos į būsimų „namų“ patrauklumą palikuonims. Lervos maitinasi nuodingų augalų lapais, todėl smulkūs skrajūnai yra nuodingi ar bent neskanūs visiems, besitaikantiems juos suėsti.

Šios ir dar dešimties kitų drugelių rūšių kokonai atkeliavo į muziejų savaitės viduryje, aktyviai ritasi ir laukia lankytojų.

„Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“ – šis 1926 m. birželio 12 d. nuskambėjęs šaukinys tapo Lietuvos radijo istorijos pradžia. Iki pirmosios transliacijos nueitas ilgas kelias. Radijo stotį, skirtą visuomenės reikmėms, nutarta statyti Kaune dar 1920 metais, tačiau iki paskelbimo apie save pasauliui praėjo dar šešeri metai.

Vos prabilęs į klausytojus, radijas skirtingomis kalbomis sujungė žmones iš įvairių pasaulio kampelių, skleidė žinią apie jauną Lietuvos valstybę, bet tautiečių ne iš karto buvo priimtas su pasitikėjimu. Prietaringi žmonės radijo bangas kaltino pritraukiant žaibą ar ilgai trunkantį lietų. Būta atvejų, kai antenas sunaikindavo, todėl radijo stoties darbuotojams teko imtis ir šviečiamojo darbo.

Krašto muziejuje birželio viduryje įrengta nedidelė pokario radijo imtuvų ekspozicija, kuri veiks visus šiuos metus. Kviečiame ateiti ir pažinti mūsų techninį paveldą.

Krašto muziejuje vienas pirmųjų dalykų, už kurio užkliūva lankytojų akis, yra siuvinėtas Akmenės herbas muziejininkų kabinete. Neretai kyla klausimas – kieno tai darbas, kokia jo istorija?

Visą šią savaitę minime lietuvių tremties sukaktį. 1941 m. birželio 14-19 dienomis dešimtys tūkstančių gyventojų buvo atplėšti nuo savo žemės ir perkelti į tolimas Rusijos sritis, daugiausia – Sibirą. Tai buvo masinių trėmimų pradžia, nors pirmieji žmonės iš Lietuvos ir Vilniaus krašto išvežti anksčiau.

Po J. Stalino mirties nemaža dalis tautiečių grįžo, tik ne visuomet buvo laukiami, neretai kilnodavosi iš vienos vietovės į kitą, kol iš naujo įleisdavo šaknis.

Tremtinė Margarita Ona Čeputienė taip pat ne iš karto parvyko į gimtinę. Pirmiau ją likimas atvedė į Akmenės kraštą. Čia patyrė daug draugiškumo, įsiliejo į vietos bendruomenę. Vėliau gyveno kituose miestuose. Visą laiką jautė dėkingumą šiltai ją priėmusiems žmonėms, todėl 2017 m. aplankė vietas, kur teko gyventi grįžus po tremties, ir paliko dovanų – ranka siuvinėtus tų vietovių herbus.

2026 m. paskelbti Kanklių metais ir ši dedikacija ragina prisiminti praeitį ir iš naujo atrasti gyvą, skambančią tradiciją, jungiančią kartas ir stiprinančią mūsų kultūrinį tapatumą. Šiek tiek besiskiriančios kanklės paplitusios visoje Lietuvoje, kiek mažiau populiarios Dzūkijoje.

Drauge su kitų tautinių tradicijų atgimimu pastebimas augantis kanklių gamybos amato populiarumas. Šiuolaikiniai meistrai puoselėja senąsias tradicijas, derindami jas su naujais meniniais sprendimais.

Parodos autorius – Egidijus Virbašius, vienas žymiausių lietuvių liaudies instrumentų meistrų ir tyrinėtojų. Jo kuriami instrumentai vertinami dėl autentiškumo, istorinio tikslumo bei išskirtinės garso kokybės. Meistras ne tik gamina ir restauruoja instrumentus, bet ir aktyviai tyrinėja jų istoriją. E. Virbašiaus instrumentų parodos pristatytos Lietuvoje ir įvairiose Europos šalyse.

Meistras savo kelią į muzikos pasaulį aprašo taip:

„Esu etnoinstrumentologinių ekspedicijų, etnomuzikavimo kursų organizatorius – entuziastas. Instrumentų gamyba susidomėjau studijuodamas liaudies muziką Lietuvos muzikos akademijoje. Išstudijavau ne tik Lietuvos muziejų fonduose saugomus instrumentus, bet ir latvių, estų, karelų, rusų, suomių muziejų fonduose esamus pavyzdžius. Baigęs studijas Lietuvos muzikos akademijoje pradėjau joje dirbti, mokiau studentus groti etniniais muzikos instrumentais. Kadangi esu gerai susipažinęs su muziejų rinkiniais, gamindamas naujus instrumentus laikausi būdingų etninių ir regioninių tradicijų.
Šiuo metu gaminu pučiamuosius (įvairių derinimų lumzdelius, diatonines ir chromatines birbynes, ragus, trimitus, švilpas, ožragius, skudučius, Labanoro dūdas); styginius (įvairių tipų kankles, psalterius, cimbolus, pūslines); mušamuosius (būgnus, skrabalus, terkšles, kleketus). Su malonumu tiriu, populiarinu šiuos lietuvių liaudies instrumentus“.

Kanklių parodos atidarymas Krašto muziejuje – 2026 m. birželio 12 d. 16:30 val.

Daug valgo – mažai dirba. Kas?

Gegužės 20 d. minima Pasaulinė bičių diena, skirta priminti šių vabzdžių svarbą žmonijai – bitės ne tik neša medų, bet ir atlieka itin svarbų vaidmenį apdulkindamos augalus. Lietuvoje bitininkystė nuo seno yra svarbi kultūrinio paveldo bei tradicijų dalis, dažnai perduodama iš kartos į kartą.

1933 m. išleistame Dotnuvos žemės ūkio akademijos docento Jono Kriščiūno vadovėlyje „Bitininkystė“ gausu įdomių faktų apie bites, jų auginimą. Nepaisant to, kad tai vienas darbščiausių vabzdžių, kasmet užauginama šeimynos dalis, kuri labai daug valgo, bet nieko nedirba. Tikriau sakant, yra lepinami, kad vieną kartą atliktų savo funkciją, o paskui negailestingai išvaromi iš avilio.

Štai ką apie tranų gyvenimo ypatumus rašo docentas J. Kriščiūnas:

• „Didžiausią tinginį vadina tranu. Vis dėlto žmogus ir didžiausias tinginys neprilygsta tranui. Tranai ne tiktai nieko avilyje nedirba, bet ir valgyti tingi pasiimti, o prašo bičių juos pavalgydinti. Bitės juos peni. Kai bitės, medonešiui pasibaigus, nustoja tranus penėti, tai tada ir patys iš korių medų ima. Trano perui maisto išeina beveik dvigubai daugiau kaip bitei darbininkei užauginti. Bet ir suaugęs tranas daug daugiau maisto sunaudoja – išlėkdamas laukan palakstyti, pilną pūslę išsineša medaus, o grįžta tuščiomis, bet su dideliu apetitu ir tuojau prašo bičių valgyti. Sako, kad tranai net tingi laukan eiti, kad išsivalytų, o išmatas meta avilyje. Jų išmatas bitės išvalo.“
• „Kad geresnė būtų padermė, reikalinga, kad tranas su motina nebūtų giminingi. Todėl tranai nuskrenda nuo savo šeimynos gana toli. Apvaisinimas įvyksta ore ir labai greitai motina grįžta į avilį, kad nepatektų paukščiams ar kitiems vabzdžiams į nasrus.“

Gamtoje niekas nedalijama dykai, tad linksmybės ilgai netrunka – avilyje kiekvienas turi savo pareigas ir likti amžinais išlaikytiniais nepavyksta net patiems geriausiems:

• „Kada nėra neapvaisintų motinų, tai nereikia ir tranų. Tranus bitės nustoja penėti. Tada tranai patys eina prie medaus, bet bitės jų neprileidžia. Tranai nuo korių nustumiami į avilio kampą ir be maisto labai greit nusilpnėja. Bitės tranus retai kada geluoniu užmuša. Dažniausiai išbadėjusį pusgyvį išmeta lauk ir tenai jis baigia savo amžių. Jei tranai metami labai spiriasi, tai jiems bitės sparnus, kojas nukandžioja. Tranai mėgina grįžti, bet sargyba jų neįleidžia. Bitės išmeta iš korių ir tranų vikšrelius.“

Visiems bičių augintojams ir medlaižiams linkime, kad metai būtų derlingi, o bičių šeimos klestėtų.

Vienas iš trijų Akmenės išminčių – Domas Šidlauskas-Visuomis – visą gyvenimą ieškojo kito kelio, kito tikėjimo, kitokio žmogaus bei sukūrė naują dvasinį judėjimą. Karo ir gyvenimo aplinkybių sustabdytas, liko Akmenės žemėje. Šiemet minime sukaktį – prieš 100 metų pasirodė jo knyga „Visuomybė“.

Kas buvo ši labai įvairiapusiška asmenybė, apie ką kalbėjo savo raštuose, – apie tai ir ne tik papasakos kraštotyrininkė Rita Ringienė Muziejų nakties renginyje. Lankysime D. Šidlausko-Visuomio kapą Pakempiniuose, pavakarosime Akmenės krašto muziejuje.

Renginio pradžia: renkamės Akmenės miesto aikštėje, prie „Išminčių stalo“.

Laikas: gegužės 23 d. 20 val.

Kviečiame dalyvauti!

Ar jau sugalvojai, kuo nustebinsi savo mamą?
Jei dar ne, kviečiame į kūrybines dirbtuvėles, kur gimsta tikri stebuklai!
Pirmiausia leisimės į pažintį su dieniniais drugiais: jų gyvenimo ciklu, paslaptimis ir didžiule pasaulio rūšių įvairove.

Po to kursime vienetinius spalvingus atvirukus iš… tikrų drugelių sparnų. Mūsų rankose gims mažytis, trapus meno kūrinys su meilės ir dėmesio žinute brangiausiam žmogui.
Edukaciniai užsiėmimai grupėms vyks balandžio 23–30 d. (laikas derinamas individualiai) Akmenės krašto muziejuje.

Užsiėmimo kaina – 5 Eur.

Telefonas pasiteiravimui: +370 425 55 075

Kitą savaitę į Akmenės krašto muziejų atkeliaus paroda „1915-ieji. Didžiosios istorijos paraštėse“.
Ji skiriama Šiaulių mūšio 110-ies metų sukakčiai. Parodą bus galima aplankyti nuo balandžio 21 d. iki gegužės 30 d. Kviečiame ateiti ir sužinoti daug naujų dalykų apie mūsų regiono istoriją. Štai kaip parodos temą pristato jos organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejus:
„2025 m. sukako 110 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo metais vykusio Šiaulių arba Dubysos mūšio. 1915 m. balandžio mėn. į Šiaulius įsiveržė kaizerinės vokiečių kariuomenės daliniai, kurie išstūmė iš miesto carinės Rusijos kariuomenę. Tačiau netrukus rusai į miestą sugrįžo. Vokiečiai atsitraukė link Dubysos, kur 1915 m. vasarą vyko įnirtingos kovos, laikėsi Rusijos ir Vokietijos frontas. Vokiečiai bet kokia kaina siekė užimti Šiaulius – svarbų strateginį punktą, geležinkelių mazgą. Šios kelis mėnesius vykusios atkaklios kovos dėl Šiaulių baigėsi 1915 m. liepos antroje pusėje, kai vokiečiai užėmė miestą ir įsitvirtino regione iki 1919 m. 
Parodoje siekiama į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pažvelgti kitu, nei įprasta, kampu: ne kaip į karinių veiksmų lauką, bet sutelkiant dėmesį į socialinius, visuomeninius procesus, kurie dažnai lieka karo istorijos paraštėse. Parodos pasakojimas kuriamas iš įvairių liudininkų, išgyvenusių Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir vėliau juos aprašiusių savo atsiminimuose, dienoraščiuose, istorijų, tai reiškia, iš pirmų lūpų. Kalbant apie Pirmojo pasaulinio karo istoriją dažniausiai kalbama apie valstybių politiką, karo veiksmus ar įvykių eigą, pasitelkiama statistika, vertinami praradimai ir nuostoliai. O kokie procesai tuo metu vyko visuomenėje ir kokioje situacijoje atsidūrė konkretus žmogus – dažniausiai šie kontekstai ištirpsta svarbesnių ir didesnių įvykių sūkuryje. Parodoje siekiama parodyti žmonių padėtį, jauseną, išgyvenimus, tarsi išgirsti tuos, kurių balsai tapo negirdimi tarp daugybės įvykių ir statistikos. Parodos pasakojimas supintas iš konkrečių asmenų istorijų, pasitelkiami įvykių liudininkų išgyvenimai ir patirtys. Į frontą patekęs karys, studentas ar Žemaitijos dvare su šeima ne savo noru įkalintas dvarininkas – jie kiekvienas savaip kalba apie karo laikotarpio įvykius ir aplinkybes. Jų nerimu, beviltiškumu ar skausmu persmelkti pasakojimai mus priartina prie Pirmojo pasaulinio karo epochos ir leidžia įsijausti, pajusti tai, ką jautė jie, išgyvendami tą neramų laikotarpį. 
Parodoje eksponuojamos Pirmojo pasaulinio karo vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos švietimo muziejaus, Kauno IX forto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių krašto istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“ ir kitų Lietuvos kultūros institucijų, privačių kolekcijų. 
Pažintis su šia paroda nebūtinai bus maloni, tačiau tegul ji palieka nenumaldomą norą visomis jėgomis neleisti tokioms istorijoms pasikartoti.“ 
Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus
Parodos dizainas – Klemencov Group
Rėmėja – LR Kultūros ministerija
 

Sveikiname su Pasauline kultūros diena! Ši diena skirta priminti kultūros svarbą žmonijai ir skatinti ją saugoti net sudėtingiausiais laikais.

Balandžio 15-oji pasirinkta neatsitiktinai – būtent tada pasirašytas Rericho paktas, inicijuotas menininko ir filosofo Nikolajaus Rericho, siekusio apsaugoti kultūros vertybes visame pasaulyje.

Šią dieną keliama Taikos vėliava – balta su trimis raudonais apskritimais, reiškiančiais meno, mokslo ir religijos jungtį bendrame kultūros kontekste. Trejybė mums primena, kad tai yra tūkstančius metų daugybės žmonių kurtas turtas ir saugotinas lobynas, o visa apjungianti simbolio prasmė – Taika per Kultūrą.

Sveikindami su gražiausia pavasario švente, dalijamės dailininko Antano Jaroševičiaus (1870–1956) sukurtu atviruku. Kartu su A. Žmuidzinavičiumi jis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių kurti iliustruotus atvirukus po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Jo kūriniuose iki šiol jaučiama laikmečio dvasia, gausu tautinių motyvų.

A. Jaroševičiaus veikla buvo itin įvairiapusė: sėkmingai išbandė save skirtingose meno šakose, rinko ir saugojo tautodailės kūrinius, rašė į lietuvišką spaudą taip prisidėdamas prie tautinio atgimimo ir kultūrinio paveldo išsaugojimo.