Parodos, renginiai

Paminklų apsaugos diena

         Balandžio 18 d. pasaulinė paminklų apsaugos diena. Lietuvių kalbos žodyne paminklas  apibūdinamas  kaip materialus objektas, kuriuo siekiama ką nors įamžinti, atminti. Įdomu, kokių ir kiek paminklų yra Akmenės rajone. Šiuo klausimu kreipiausi į mūsų rajono paveldosaugos specialistą  Antaną Gabalį, kuris kuruoja šią sritį ir yra atsakingas už daugiau nei 208 objektų būvį.  Tiesa, dauguma – tai senosios kapinės (virš 80), keletas dvarų bei jų liekanos, parkai, koplytstulpiai, koplytėlės, paminklai, skulptūros, malūnai, paveikslai, altoriai, varpai ir kt.
           Vienas pirmųjų  Lietuvos paveldu susirūpino Dionizas Poška, kuris savo užrašuose mini ir mūsų kraštą – Papilės piliakalnius, o archeologas F. Pokrovskis žemėlapiuose pažymėjo Papilės, Luokavos piliakalnius, Suginčių, Kerėžių, Keidų senkapius.
          Išsamesni  Akmenės rajono paveldo tyrimai prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Šiaulių „Aušros“ muziejus tyrinėjo Papilės senkapius 1955 m. Valstybiniu mastu paveldo apsauga susirūpinta tik apie 1970 metus. Buvo įsteigti inspektorių, metodininkų etatai. Didžiausi darbai  organizuojant paminklų apsaugą  buvo nuveikti dirbant kultūros skyriaus  vedėjui A. Muturui. Buvo sudarytos sutartys su ūkių vadovais ir jie įpareigoti atsakyti už paminklų būklę ir priežiūrą. 2000 m. buvo panaikinta paminklotvarkos pareigybė, o įgaliojimai perduoti ekologui Vilkui.
         Atskirai nuo valstybinės paminklų apsaugos veikė aktyvi Kraštotyros draugija. Ji Akmenės rajone veikė nuo 1965 metų, kuriai pirmas vadovavo mokytojas A. Gedvilas. Vėliau,  1974 m. Akmenės rajono kultūros skyriaus vedėjas A. Muturas. Ilgiausiai šiai draugijai vadovavo „Vienybės“ laikraščio redaktorius L. Rozga . Kraštotyrininkų  būrys  buvo nemenkas, jungė apie 800 narių. Jų narius jungė 44 organizacijos ir 16 mokyklų būrelių.  Daugumos kraštotyrininkų darbai atsispindėjo tuometinėje spaudoje ir, žinoma, dauguma atspindėjo sovietinio periodo paveldą. Tarp  būrio kraštotyrininkų savo aktyvumu ir darbais išsiskyrė A. Gruzdas, A. Skudrys, A. Gedvilas.
              Svarbi  visuomeninė paminklų apsaugos dalis buvo Paminklų apsaugos fondas, kurio lėšos skirtos paminklų restauravimui ir atnaujinimui. Šio fondo lėšomis kuriami dokumentiniai filmai, propaguojantys istorijos ir kultūros paminklus. Ilgus metus Akmenės rajone paminklų apsaugos fondo pirmininke buvo  I. V. Pliuskienė, kuri 1980 m. įrašyta į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos skyriaus garbės knygą.
            2004 m. kraštotyros draugijos jau nėra. Liko tik pavieniai kraštotyrininkai, kolekcininkai. Tuo laikotarpiu Akmenės rajone nebuvo net krašto muziejaus. Atskiri eksponatai surinkti mokyklų muziejuose, privačiose kolekcijose.
          2005 m. prasidėjo muziejaus steigimo darbai. Parengiamųjų darbų ėmėsi du entuziastai S. Saliamanienė ir V. Beniušis. Būsimam muziejui patalpas skyrė Savivaldybės taryba nenaudojamose poliklinikos patalpose. 2005 m. gruodžio 22 d. buvo pristatyta pirmoji ekspozicija ir  muziejaus vizija. Deja, muziejaus įkūrimas nusikėlė dar metams. Per tuos metus anapilin išėjo būrys muziejaus iniciatyvos rėmėjų, tautodailininkų, kolekcininkų. Oficialiai Akmenės muziejus buvo įsteigtas tik 2007 m. sausio 2 d. Jo atidarymas įvyko  kovo 12 d., jam vadovauti paskirta L. Stupurienė.
         Per trylika veiklos  metų Akmenės krašto muziejus tvirtai įsiliejo į rajono kultūrinį gyvenimą, nuolat  vyksta parodos, seminarai, koncertai, vykdomi edukaciniai užsiėmimai, rengiami projektai, nuolat pildomi  eksponatais muziejaus fondai. 2017 m. veiklą pradėjo VŠĮ Akmenės istorijos muziejus, kuris aktyviai  užsiima kraštotyrine šviečiamąją veikla, organizuoja archeologines ekspedicijas, rengia projektus kultūros vertybių sklaidai ir kt. Graži iniciatyva akmeniškių Adomaičių galerijos atidarymas. Tai mamos menininkės – primityvistės E. Adomaitienės ir sūnaus menininko S. Adomaičio kūrinių buveinė, kuri nustebino ne vieną rajono svečią.
             Smagu, kad metams bėgant, vis atsiranda naujų entuziastų ieškančių  ir atrandančių, saugančių mūsų praeities istoriją ir kviečiančią semtis išminties ir stiprybės. (nevalingai iškyla Lietuvos himno žodžiai - Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...)

                                  Akmenės krašto muziejaus     Vyr. fondų saugotoja S. Saliamanienė

TAIKOS VĖLIAVA

2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo balandžio 15-oji įteisinta Kultūros diena kaip atmintina diena.

Trejybės simbolis randamas įvairių tautų religijose ir kultūrose. Trejybės simbolika atspindima ir mūsų šalies senojoje tautosakoje, etniniame palikime. Trijų sferų ženklas aiškinamas įvairiai. Štai keletas prasmių: religija, menas ir mokslas kultūros žiede; praeitis, dabartis ir ateitis amžinybės rate; meilė, džiaugsmas ir grožis šviesos žiede. Taikos vėliavos simbolis reiškia ir žmogaus paskirtį; mintimis, žodžiais ir veiksmais kurti grožį.

Taikos vėliava keliama:

1. Balandžio 15 d. ir kituose tos savaitės kultūros dienos renginiuose.
2. Renginiuose, kurie atitinka vertybinės kultūros idėjas.
3. Kultūros vertybių ir kultūros paveldo (materialaus ir nematerialaus) apsaugai karo ir taikos metu.
4. Apsisprendus pastoviai laikyti iškeltą Taikos vėliavą.

Taikos vėliava iškeliama su atsakomybe ir pagarba, tai įsipareigojimas saugoti kultūros vertybes ir darną visuomenėje. Prie Akmenės krašto muziejaus bus iškelta Taikos vėliava nuo 2020 m. balandžio 15 d. iki š.m. lapkričio 1 d.

Kas yra kultūra?

Gal tai teatras, grožinė literatūra, dailė ir visa tai, kuo užsiima tik menininkai?

O gal kultūra yra televizija, populiariosios muzikos koncertai ar šokiai naktinio klubo aikštelėje?

Mano nuomone, kultūra, visų pirma yra bendras visų mūsų kūrinys. Kultūra yra tai, ką kiekvienas iš mūsų kuriame, kas mes esame. Tik per kultūrą mes suprantame save ir savo vietą pasaulyje.

Rodos kultūra yra trapi, visais neramiais laikais nustumiama į šoną kaip „šiuo metu nebūtina“. Labiausiai vertinama tuomet kai esame sveiki, sotūs ir visu kitu patenkinti. Bet argi ne kultūra ir daro mus stipriais, veda mus užsibrėžtų tikslų link?

Antrojo pasaulinio karo metu, trūkstant lėšų karo reikmėms, V. Čerčilis sulaukė pasiūlymo „pasiaurinti“ kultūros kišenę. Jo atsakymas tuomet buvo konkretus - „Vardan ko tuomet kariaujame?“. Manau kiekvienas mūsų su juo sutiksime. Kultūra yra mūsų pasiekimai, tai kuo mes didžiuojamės ir norime išsaugoti. Kultūra yra mūsų atmintis, kultūra yra tai kas esame Mes.

Nikolajus Rerichas, keliautojas, dailininkas ir filosofas, dar prieš antrąjį pasaulinį karą iniciavo sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų bei istorinių paminklų išsaugojimo. Jis iškėlė mintį, kad panašiai kaip egzistuoja tarptautinis susitarimas dėl ligoninių apsaugos (ligoninės karo metu laikomos neutraliomis, jei virš jų plevėsuoja balta vėliava su raudonu kryžiumi), taip reikia pasiekti tarptautinio susitarimo, kuriuo būtų nustatyta, jog kultūros paminklai, muziejai, mokslo įstaigos ir kiti kultūros objektai, karo metu būtų laikomi neutraliais, jei virš jų plevėsuoja taikos vėliava. Ši sutartis pasirašyta būtent balandžio 15-ąją, taigi šia proga šiandien pasaulis mini KULTŪROS DIENĄ. Kaip jos simbolis – plevėsuoja N. Rericho pasiūlyta taikos vėliava, tai baltame fone tamsaus purpuro spalvos žiedas jungia tris apskritimus. Šis Trejybės ženklas turi daug prasmių. Vieniems tai meilė, išmintis ir valia. Kitiems - religija, mokslas ir menas kultūros žiede. O gal praeitis, dabartis ir ateitis amžinybės rate. Kiekvienas galime rasti joje tai kas artima mums, bet viską apjungianti prasmė – Taika per kultūrą.

Taigi, ši diena ne profesinė kultūros darbuotojų diena, ši diena visų kultūros mylėtojų, saugotojų, kūrėjų diena. Ši diena svarbi tuo, kad galime stabtelėti ir pasidžiaugti visų mūsų pasiekimais. Kultūra NEgyvena kultūros namuose, bibliotekoje ar muziejuje. Kultūra gyvena mumyse.  Tad sveikinu visus Jus su KULTŪROS DIENA.!

Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Sandra Saliamanienė

Akmenės krašto muziejuje eksponuojama Henriko Čerapo tapybos darbų kolekcija „Paprasti peizažai“, sudaryta iš įvairių 2015–2020 metų autoriaus tapybos etapų, „mažųjų formatų“ serijų. Tai apibendrintas peizažas, perteikiantis dangaus-žemės analogiją abstrakčios tapybos kalba. Atskirų serijų paveiksluose atskleidžiama gamtoje patirto įspūdžio (šviesos, erdvės, spalvų) transformacija: perėjimas nuo regimos gamtos prie plastinių ritminių struktūrų kūrimo ir abstrakčios simbolinės tikrovės sanklodos. Šią Čerapo tapybą galima vadinti mažorine, lyrine jo tapybos intonacija, savaip atgręžiančia tikrovės kontempliacijos link. 

Vasario renginiai.docx

Sausio renginiai

Gruodis