Parodos, renginiai

S. Daukanto muziejuje ypatingas eksponatas

 

Naujas Simono Daukanto muziejaus eksponatas

 

Džiaugiamės, kad mūsų muziejuje eksponuojamas kone šimtą metų skaičiuojantis muzikinis instrumentas – „kombainas“, ir nuoširdžiai dėkojame Julijai Mitkienei, kuri mums jį perdavė. Apie šį muzikinį instrumentą išsamiai aprašė Antanas Jankauskas.

 

„ŽMOGUS – ORKESTRAS

Mano tėvelis Antanas Jankauskas (1905–1979 m.), gimė Papilėje, Pelkelės kaime, gausioje darbininko Juozo ir Onos Jankauskų šeimoje (iš viso 7 vaikai), kurioje daugelis mėgo muziką. Mano tėvelis, siuvėjas iš profesijos, grojo smuiku, kontrabosu, kornetu ir akordeonu. Dėdė Stasys (1909–1968 m.) grojo suzafonu Lietuvos kariuomenės orkestre, o vėliau, kaip akompaniatorius, daug metų grojo akordeonu „Lietuvos“ ansamblyje. Dėdė Kazimieras (1916–1994 m.) buvo profesionalus vargonininkas, teta Zofija (1913–1997 m.) grojo akordeonu.

Dėdė Juozas Jankauskas (1900–1956 m.) buvo kalvis. Bet be įprastinių kalvystės darbų sunkiais pokario metais jis darė šukas, peilius, liejo figūrėles paminklams. Buvo sukonstravęs net linų rovimo mašiną, o savo draugui – mechaninį protezą – ranką.

Laisvalaikiu sukūrė iš savo paties rankomis padarytų keturių instrumentų unikalų muzikinį instrumentą – „kombainą“. Instrumentą sudarė būgnas, trijų stygų basetlė (instrumentas, panašus į violončelę) ir dvi mandolinos. Mandolinos turėjo po 9 stygas – galima buvo groti trimis tonacijomis. Visas tas „kombainas“ patikimų svertų sistema buvo valdomas kojomis, o rankomis grojo smuiku ir, jei gerai pamenu, burnoje už lūpos dar turėdavo švilpavimui „tošį“. Taigi iš viso net 6 instrumentai ir visais buvo grojama vienu metu! Praėjusio amžiaus viduryje šis gabus savamokslis žmogus – orkestras grodavo Akmenės rajone krikštynose, vakarėliuose. Ne vienose vestuvėse skambėjo liaudiškos polkos ir valsai, atliekami šiuo unikaliu instrumentu.

Juozas Jankauskas mirė 1956 m., palaidotas Papilės kapinėse, Jankauskų šeimyniniame kape, netoli Simono Daukanto kapo.

Mirus dėdei Juozui instrumentas gulėjo mano tėvų namuose ant aukšto. Vėliau šį dėdės kūrinį atsivežiau į Kauną, kur apie 40 metų saugojau savo turėtose kūrybinėse dirbtuvėse ir bute, turėdamas slaptą viltį instrumentą kada nors restauruoti ir atgaivinti. Instrumento būklė ir dabar dar nėra labai bloga – sudėjus mandolinoms stygas, įtvirtinus ašutus į basetlės smičių ir suderinus mandolinas, manau, galima būtų vėl išgirsti „kombaino“ skambesį.

Basetlę buvau sutvarkęs iki tokio lygio, kad ja grojau Kauno „Griežlės“ kaimo kapeloje, su kuria 1991 m. koncertavome net Čikagoje. Bet tai jau kita istorija.

Kauno senamiestyje įsikūrusiam lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus darbuotojams „kombainas“ pasirodė neįdomus. Na tai kas, kad tai unikalus instrumentas, niekur pasaulyje neturintis analogų...

Pagaliau šiemet instrumentas rado naujus namus – mano sesuo Julija padovanojo šį unikalų instrumentą Papilės Simono Daukanto muziejui.“

 

 

Papilės Simono Daukanto muziejaus vadovė-turizmo vadybininkė Ernesta Šmukštaitė

Prašymas

Dėl susiklosčiusios situacijos (COVID-19) muziejus negalėjo teikti paslaugų, todėl šią dieną neturime lėšų įsigyti lauko gėlių sodinukų. Prašome pagalbos paremti muziejų gėlių daigeliais, sodinukais, kereliais (daugiamečiais ir vienmečiais). Puoškime mūsų aplinką kartu! Iš anksto DĖKOJAME.

Pasaulinė paminklų apsaugos diena

Paminklų apsaugos diena

 

         Balandžio 18 d. pasaulinė paminklų apsaugos diena. Lietuvių kalbos žodyne paminklas  apibūdinamas  kaip materialus objektas, kuriuo siekiama ką nors įamžinti, atminti. Įdomu, kokių ir kiek paminklų yra Akmenės rajone. Šiuo klausimu kreipiausi į mūsų rajono paveldosaugos specialistą  Antaną Gabalį, kuris kuruoja šią sritį ir yra atsakingas už daugiau nei 208 objektų būvį.  Tiesa, dauguma – tai senosios kapinės (virš 80), keletas dvarų bei jų liekanos, parkai, koplytstulpiai, koplytėlės, paminklai, skulptūros, malūnai, paveikslai, altoriai, varpai ir kt.
           Vienas pirmųjų  Lietuvos paveldu susirūpino Dionizas Poška, kuris savo užrašuose mini ir mūsų kraštą – Papilės piliakalnius, o archeologas F. Pokrovskis žemėlapiuose pažymėjo Papilės, Luokavos piliakalnius, Suginčių, Kerėžių, Keidų senkapius.
          Išsamesni  Akmenės rajono paveldo tyrimai prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Šiaulių „Aušros“ muziejus tyrinėjo Papilės senkapius 1955 m. Valstybiniu mastu paveldo apsauga susirūpinta tik apie 1970 metus. Buvo įsteigti inspektorių, metodininkų etatai. Didžiausi darbai  organizuojant paminklų apsaugą  buvo nuveikti dirbant kultūros skyriaus  vedėjui A. Muturui. Buvo sudarytos sutartys su ūkių vadovais ir jie įpareigoti atsakyti už paminklų būklę ir priežiūrą. 2000 m. buvo panaikinta paminklotvarkos pareigybė, o įgaliojimai perduoti ekologui Vilkui.
         Atskirai nuo valstybinės paminklų apsaugos veikė aktyvi Kraštotyros draugija. Ji Akmenės rajone veikė nuo 1965 metų, kuriai pirmas vadovavo mokytojas A. Gedvilas. Vėliau,  1974 m. Akmenės rajono kultūros skyriaus vedėjas A. Muturas. Ilgiausiai šiai draugijai vadovavo „Vienybės“ laikraščio redaktorius L. Rozga . Kraštotyrininkų  būrys  buvo nemenkas, jungė apie 800 narių. Jų narius jungė 44 organizacijos ir 16 mokyklų būrelių.  Daugumos kraštotyrininkų darbai atsispindėjo tuometinėje spaudoje ir, žinoma, dauguma atspindėjo sovietinio periodo paveldą. Tarp  būrio kraštotyrininkų savo aktyvumu ir darbais išsiskyrė A. Gruzdas, A. Skudrys, A. Gedvilas.
              Svarbi  visuomeninė paminklų apsaugos dalis buvo Paminklų apsaugos fondas, kurio lėšos skirtos paminklų restauravimui ir atnaujinimui. Šio fondo lėšomis kuriami dokumentiniai filmai, propaguojantys istorijos ir kultūros paminklus. Ilgus metus Akmenės rajone paminklų apsaugos fondo pirmininke buvo  I. V. Pliuskienė, kuri 1980 m. įrašyta į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos skyriaus garbės knygą.
            2004 m. kraštotyros draugijos jau nėra. Liko tik pavieniai kraštotyrininkai, kolekcininkai. Tuo laikotarpiu Akmenės rajone nebuvo net krašto muziejaus. Atskiri eksponatai surinkti mokyklų muziejuose, privačiose kolekcijose.
          2005 m. prasidėjo muziejaus steigimo darbai. Parengiamųjų darbų ėmėsi du entuziastai S. Saliamanienė ir V. Beniušis. Būsimam muziejui patalpas skyrė Savivaldybės taryba nenaudojamose poliklinikos patalpose. 2005 m. gruodžio 22 d. buvo pristatyta pirmoji ekspozicija ir  muziejaus vizija. Deja, muziejaus įkūrimas nusikėlė dar metams. Per tuos metus anapilin išėjo būrys muziejaus iniciatyvos rėmėjų, tautodailininkų, kolekcininkų. Oficialiai Akmenės muziejus buvo įsteigtas tik 2007 m. sausio 2 d. Jo atidarymas įvyko  kovo 12 d., jam vadovauti paskirta L. Stupurienė.
         Per trylika veiklos  metų Akmenės krašto muziejus tvirtai įsiliejo į rajono kultūrinį gyvenimą, nuolat  vyksta parodos, seminarai, koncertai, vykdomi edukaciniai užsiėmimai, rengiami projektai, nuolat pildomi  eksponatais muziejaus fondai. 2017 m. veiklą pradėjo VŠĮ Akmenės istorijos muziejus, kuris aktyviai  užsiima kraštotyrine šviečiamąją veikla, organizuoja archeologines ekspedicijas, rengia projektus kultūros vertybių sklaidai ir kt. Graži iniciatyva akmeniškių Adomaičių galerijos atidarymas. Tai mamos menininkės – primityvistės E. Adomaitienės ir sūnaus menininko S. Adomaičio kūrinių buveinė, kuri nustebino ne vieną rajono svečią.
             Smagu, kad metams bėgant, vis atsiranda naujų entuziastų ieškančių  ir atrandančių, saugančių mūsų praeities istoriją ir kviečiančią semtis išminties ir stiprybės. (nevalingai iškyla Lietuvos himno žodžiai - Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...)

                                  Akmenės krašto muziejaus     Vyr. fondų saugotoja S. Saliamanienė

 

 

Ankstesnis 1 ... 5 6 7 8 9 ... 11 Sekantis
Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejus
 
Įmonės kodas 300629754
K. Kasakausko g. 17, LT-85367 Akmenė
Tel. (8 425) 55 075
El. paštas akmenesmuziejus@gmail.com
Banko sąskaita paramai: LT30 4010 0433 0020 7271​​​​​​​
www.akmenesmuziejus.lt
X